2010 m. gruodžio 19 d., sekmadienis

100. Nyksta.

(100-asis įrašas. Ir jis niekuo neypatingas. How shame.)

Kol žiburiai Vilniaus danguje beviltiškai ieško Batman'o, aš geriu pieną iš močiutės dovanoto kalėdinio puodelio, valgau meduolius, klausau Hurts - "All I Want For Christmas Is New Year's Day" (iš kur čia jie atsirado taip masiškai IŠ VISUR?)- nes man patinka apsnigtos kapinės. Ir ypač angelų statulos.

Savaitgalis buvo gana vykęs - nupirkau didžiąją dalį dovanų, išgėriau ir grįžau namo paryčiais, kažką tai pasimokiau, kažko tai pasiilgau. Gavau gerą žinią. Užskaitom, ne?

Trečiadienis dar taip toli, o aš noriu greičiaugreičiau. Nusimesti naštas ir namo. "Persirgau" trumpa Kalėdų nuotaika ir dingo.
Reikia daugiau.
Advento kalendorius nyksta.
Laikas nyksta.

Nyksta.

Nyksta nyksta nyksta.

2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Sapnai ir pastrigimai sistemoje.




Seniai dienos bėra buvusios tokios vienodos. Gal kad jis Rumunijoj. Gal kad egzaminas artėja, išmokt daug, o motyvacijos kažką mokytis - 0, tad ir visas laisvas laikas, it kažkokia kankynė tarp px'izmo žiūrint Buffy ir graužiančios sąžinės, vos akim palietus konspektų krūvą.
Šalti snieguoti rytai, žibančios šviesom ir skaidrios naktys. N-tieji puodeliai arbatos. (O kiek jos dabar turiu! Šlovė "Presto" arbatos akcijoms RIMI.)

Dar sapnai ir sutapimai. Ženklai apie nepastovumą, netinkamumą, pabaigą... Ir krintančios nuo stalelio nuotraukos po sapnuoto išsiskyrimo. Ir keistas jausmas pabudus prisiminti akimirką, kai išeidamas žmogus dar atsisuka, pamoja ir pagalvoti, kad gal tai paskutinė akimirka gyvenime. Po šitiek visko. Bet juk būna. Yra. Bus.

Šventinė nuotaika kaip atėjusi, taip staiga ir dingo. Galutinai įstrigau lapkrity. T-o-t-a-l-i-a-i.

Paskutinė mano viltis - puodelis želės ir gritinėlėgrietinėlėgrietinėlė.
Bet iki tol dar reikia išgyventi.

Bus matyt.



Can we pretend that airplanes
In the night sky
Are like shooting stars
I could really use a wish right now (wish right now, wish right now).

2010 m. gruodžio 12 d., sekmadienis

Repeat.




Kaip visad žinojau, man tobulai seksi nieko neveikimas. Ta prasme, kai turiu kažką padaryti, tam visada randu tam laiko. O kai nieko privalomo nėra, nieko ir nedarau. Taip veltui leidžiu laiką, kad labiau ir neįmanoma.

Na, aš padėjau mamai papuošti eglutę.

Ir taip, aš po mėnesio iš sostinės parsiradau namo.
Ir dabar jaukus, ŠILTAS vakaras savo lovoj, savo kambary su žybsinčiu langu, su želės puodeliu ir Bruce Springsteen'u. Su kažkuo, kas gyvena tik čia. Kas visad laukia.

Aš nusipirkau Advento kalendorių ir užbaigiau didįjį atsiskaitymų maratoną. Iki švenčiu liko vos vienas egzaminas ir vienas darbas. Tiksliau - daug darbų, jei įskaičiuosim dovanų pirkimą, varantį vaizduotę ir piniginę į gilią psichologinę ir materialinę krizę.

Bet šventės yra gerai, kad ir kaip bebūtu. Aš valgau žėlę ir pamažu jaučiu, kaip užsinoriu grietinėlės. Matyt taip dabar bus kasmet.

Kai kurie dalykai nesikeičia.

Na ir gerai. :)

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Still alive.




Na ką - žiemos sulaukėm. Tokios staigios ir netikėtos. (Kad ir kaip tai pavėluotai jau skamba.)

Ryt tikiuosi užbaigti daugiau nei mėnesį trukusią įžangą į sesiją ir kelias dienas šiek tiek atsipūsti. Kas turėtų suteik laiko pasivyt mokslams "prašvaistytas" kalendorines dienas. (Įstrigau kažkur ties lapkričio pradžia).

Sekasi man viskas puikiai. Tebekariauju su savim ir 13 laipsnių temperatūra bute. Pasiilgstu jo ir visaip kaip tą pasiilgimą malšinu. Žiūriu "Buffy" ir einu į "Karmos" ir "Sporto" koncertus. Dar negalvoju apie artėjančias šventes, bet pažadu tai pradėti daryti ryt popiet.

O šiaip esu tikrai labai laiminga ir sunku dabar pagalvoti, kad įmanoma būti kitaip.

2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

O kas jei ir pas mane vaikystėje buvo atėjęs Pagalvinis?




Aš kartais pasvarstau, padarau išvadas, bet... paskui sėdžiu visą vakarą, vieną po kito valgau ledinukus ir žiūriu "Buffy". Kad nuvyti mintis. Kad tik nenuveikti nieko prasmingo.

"Pagalvinis" vakar buvo geras sunkios dienos užbaigimas. Užbaigimas tuo, kuo ir pradėta. Literatūra. Ir teatras man visad labai.
Pats vakaras toks... dvipusis. Pradėtas teatru, užbaigtas studentiškai - alum "Bix'uose". Kaip sakė V, kaip neužsuksi, kai kitapus gatvės.

O šiaip - jaučiasi, kad jam artėja pilnatis. Ir aš prie to, spėju, visad prisidedu. Kad ir vakar - niekas nepaneigs.

O šiaip, pradėjau ikikalėdinį kolių ir egzaminų maratoną - gražus atidarymas knygos istorijos koliu ir po dar 4 atsiskaitymų gražiai užsibaigs knygos istorijos egzaminu. O tada šventės.

Matyt ateis Velykos. Nes lauke tai pavasariška man kažkaip... (?)

Koks skirtumas. Lauksim.

...bet pirmiausia "Atikos" šeštadienį.

2010 m. lapkričio 13 d., šeštadienis

Riboje tarp 5adienio ir 6adienio.






Shit still happens.

Turiu omeny blogger'į. Kai nesiduoda jis man vakarais skaitomas, nors pasiusk. (Šiandien išimtis - kažkas naujo!)

Va, sėdžiu namų namie prie ekrano su puodeliu želės su braškėm, už lango stūgauja vėjas, man šąla kojos ir tai dar vadinasi "penktadienio vakaras". Ką padarysi.

Juk visi vakarai negali būti tobuli.

Nebeaplanko manęs didžios idėjos, įkvėpimai, užgaidos apie "didžius darbus". Aptingau net mąstyti, nors tu ką. Radau naują pomėgį - o gal tiesiog visiškai užsūpavo glėbys, kuriame galiu jaukiai susirangyti po tigriniu pledu. Murrr.

Meilė ar seilė. Bet būna. Tada imi dovanoti širdies gabalėlius ir bandai elgtis banaliai, kaip įprasta esant tokios kondicijos.

Laimei vis dar atsiranda tas paranoiškas jausmas iš praeities, apie buvimą ne laiku, ne vietoj, ne su tuo/tais, ne ten/ne tada/ ne kaip reikia.

Man reikia žieminių batų ir kažką pakeisti savo tobulame pasaulėlyje. Nejuokauju. Rimtai.

2010 m. lapkričio 8 d., pirmadienis

Weekend in my veins.




Priežastis, kodėl seniai nerašiau - labai, net labai susijusi su pačiu blogger'iu. Kas tiesa, tas ne melas, kad man "rašosi" tik vėlai, dažnai naktimis, kaip va dabar, o blogger'is tuo metu kaip tyčia mėto klaidas. Ir taip jau kokias dvi savaites, jei ne ilgiau! C'mon, kiek gi galima?! :/

O šiaip tai išbridau iš kažkokios vidinės duobės ir vėl plaukioju palaimingai paviršiui. Apturėjau smagų savaitgalį, kai pas mane svečiavosi sesutė. Pabuvojom konce, atlikom reikiamą ekskursiją po kelias mūsų naktinio Vilniaus lankomas vietas, sudalyvavom "Kino garaže" ir šiaip linksmai pasibuvom.

Per Vėlinių savaitgalį, priešingai nei pernai, svečiavausi namie. Bet spėjau įgyvendint dar ir su Vilnium susijusius planus - pagaliau aplankiau J.Ivanauskaitės kapą, nunešiau žvakutę. Kitą su V. uždegėm ir V. Kernagiui. Ir šiaip vakaras buvo tobulai pasivaikščiojimui skirtas. O Antakalnio kapinės su tamsoje šviečiančiais žiburėliais atrodė stulbinamai...

O kas šiaip geresnio? Pradėjo semestro pabaigos pradžia kvėpuot į nugarą - atsiskaitymai, koliai, prezentacijos. Bent kažkokio stebuklo dėka nustojau labai tingėti ir vis dažniau prisėdu ko naudingo nuveikt. Nors neapsieinu ir be linksmybių. "I.R." "Alaus namuose" vakar suėjo dar ir kaip. Paskui tobulai tingus sekmadienis jo glėbyje ir miego perteklius. Daug kavos su pienu ir graži muzika savaitės pabaigai.


Oh, you run away, cause I am not what you found
Oh, you’re in my veins, and I cannot get you out.


Gražios ateinančios savaitės. To reikia visiems. :)

2010 m. spalio 25 d., pirmadienis

Mintys, dilemos ir jų "gydimo" būdai.




Nežinau, kaltas ruduo, naujas Dr.Hauso sezonas ar 35 puslapių angliškas straipsnis apie propagandą mediologijai, bet atrodo, kad kiekviena naujai prasidėjusi savaitė atneša sūkurį naujų minčių ir idėjų. Tiesa, ne visos/visiems jos geros.

Aš nežinau, kaip gražiau ar švelniau reikėtų išreikšti savo savijautą. Gal būtų kažkas panašaus į "ne savo rogėse". Ar "narve". Vat, kaip dabar jaučiuosi.

Man iškilo keletas dilemų apie mano nemoterišką elgesį. Kai pasiskaitau tipinius "patarimus moterims, kaip neerzinti vyrų", kaskart nustembu. Ar aš labai nenormali, jei man nepatinka rašinėti/skambinti brangiajam kas valandą ir klausti ką/kur/su kuo veikia?
Aš niekam nenoriu varžyti/atimti asmeninio gyvenimo. Juoba, kad nenorėčiau, jog kas užvaldytų visą mano erdvę.
Man nepatinka ir klausinėti, ar jis mane myli. Juk meilė įrodoma ne žodžiais.
Aš ir nenoriu jo keisti pagal save. Juk susižavi skulptūra, o ne molio gabalu, kurį pats paverti keramikiniu indu pagal norimus išmatavimus. (Esmę pagauti ne taip sunku.)
Aš neverčiu jo tvarkytis. (Tai būtų nesąžininga mano jaukaus chaoso atžvilgiu.)
Aš nekuriu ir neplanuoju ateities. Mano planai žlunga dar neįvardinti. Viskas, kas turi įvykti – įvyks.
Ir t.t. ir pan. Man kartais neramu. Gal ne be reikalo? :o

Kad dingtų egzistenciniai klausimai, ryt eisiu nuveikti labai jau moteriško darbo - apsipirkti. Kad prablaškytų ir gražintų į žemę. Užteks čia sukti galvą. :) Dar ims skaudėti ar išsijungs nuo perkrovos. :D

Arbatos ir į lovą.
Jaukiai.
...ir moteriškai. Miau.

2010 m. spalio 23 d., šeštadienis

Duobės, šokai ir rudeninės šventės.




Antradienį pas mane atėjo ruduo. Tas tikras, vidinis. Tos duobės. Nesvarbu, kad vėliau pasireiškė jos su krištolo dangčiais (na, kaip karstas pas "Miegančiąją gražuolę"). Ir kai drugiai atlekia aplankyti tavo akių.

O šiandien ryte patyriau lengvą šoką. Nežinau kaip likusioj Lietuvos daly, bet pas mus, Vilniuj, snigo. Ne šiaip sau apšerkšniję lašai, o tie balti šalti kąsniai. Bet ne čia esmė. Šokas buvo tame, kad suvokiau, jog pasiilgau tų šaltų rytų, kai taip nesinori lipti iš lovos, kai už lango švaru ir rytinė kava turi neįprastą skonį. Pasiilgau ir nieko nepadarysi. :)

Vos praeis Vėlinės, imsiu laukti Kalėdų. Iki tol jų laukti kažkaip negražu. Reikia prideramai atšvęsti dar rudenines šventes. Kas supaisys, ko taip mėgstu Vėlinių ramybę ir neburbu ant amerikietiško "produkto" - Helovyno. (Priešingai nei ant holivudinių filmų ir McDonald'o mėsainių. :/)

O šiaip man viskas sekasi, bet kad laiminga esu dabar, nepasakyčiau. Savotiškai džiaugiuosi tuo. Kartais liūdesiukai atneša pilnatvę. Ir ypač įkvėpimus. Tik kad skaudina ne mane... Bet viskas šiais laikais kainuoja, argi ne?

2010 m. spalio 17 d., sekmadienis

Naktiminčiai.




Naktinis pasikapstymas po savo mintis. Gal net giliau. Turbūt ten kažkas viduj automatiškai atsiveria vos saulei nusileidus. Gal ir miegam todėl, kad mažiau galvotume. O kartais pavėluoji užmigti ir mąstai...

Prisimeni žmones - stebuklus (V.Ž.). Vidinius ir ne tik šėtonus. (Ironiška, ką? Bet turbūt mes dabar abu laimingesni.)
Kodėl trumpos pasakos vakarais griauna ilgąsias? O juk beveik neturi ką prisiminti: vieną naktį, vieną vakarą, vieną mėnesį...

Prisimeni žmones - ilgas liūdnas pasakas (M.B.). Mes buvom per daug vienodi. Tikrai. Ir per ilgai buvom pasimetę. Bet juk aš bandžiau, neneigsi. O gal ir nenorėtum neigti.

Prisimeni žmones - žaidimus (M.P.). Žmogų, su kuriuo viskas paprasta. Gal kartais to paprastumo ir stinga.

Kas dar? Dar yra ką prisiminti. Bet konkrečiai šio vakaro nuotaikos kaltininkas stebuklas.

O pas mane stebuklai kitokie.

------------
Pažiūri į Vilnių naktį. Į šviesas virš miesto. Ir negali, po šimts, tikrai negali netikėti pasakom.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Apšildantys gimtadieniai.




Aš sutinku, kad gimtadieniai kartais yra geras dalykas, BET. Jie turi atitikti 3 paprastus ir menkučius kriterijus:
1. Tai turi būti ne mano gimtadienis.
2. Gimtadieniai negali eiti iš eilės. Juo labiau jie negali būti 3-4 per savaitę.
3. Dovanomis pasirūpina kas nors kitas. Nes aš labai, oj, kaip labai, nemėgstu pirkti dovanų. Ne, iš tikro tai mėgstu, kai žinau, kas tą žmogų pradžiugins. Tada ir pirkti, ir rinkti, ir dovanoti yra malonumas. Priešingu atveju. Na, juk aišku.

Artėja maždaug laisvokas savaitgalis, kokio šį rudenį dar neturėjau. Koliai dar tik šviečia horizonte, jis bus toli. Tad gal pagaliau atsiras laiko sau ir namams.

O pas mus dar šalta...:/

Tai kaip ten su tuo šildymu...?

2010 m. spalio 9 d., šeštadienis

Savaitgaliai ir dar šis bei tas.




Jei daryčiau savo savaitgalių tyrimą (apie kuriuos intensyviai skaičiau visą šeštadienį rinkodaros koliui), tai paprasčiausia juos būtų stratifikuoti į savaitgalius su juo arba kitokius savaitgalius. Pastaruosius dar būtų galima išskirti į prieškolinius savaitgalius, savaitgalius, kai aš namie ir savaitgalius, kai namie jis. Kokybiniai ir kiekybiniai šių savaitgalių tyrimai skiriasi kaip moliūgų uogienė nuo lašišos. (Nieko namie netrūksta. O ypač skonių įvairovės po savaitinės makaronų dietos).

Ranginėje matavimo skalėje dabartinis mano prieškolinio ir naminio savaitgalio hibridas nėra paskutinis. Būna ir blogiau. Nes gimtinė po mėnesio pertraukos, oi, kaip gerai. Labai labai. Ir nors Vilniuj laukia jis, aš savanaudiškai ištempčiau viešnagę pora dienų ilgiau, jei tik ne artėjanti savaitė. Tarkim gan sunki. Koliai ir gimtadieniai. Hm.

O šiaip tai aš gyvenu kaip visada gerai. Gerai buvo net kai piniginė gulėjo neliečiamam skyriui, išgyvendama juodžiausias pastarųjų... daugelio mėnesių, dienas. Ir net kai kentėjau į gražiausias rudens dienas žvelgdama pro langą ir krūvą istorijos knygų. Eh. Pasitaiko. :)

O šiaip - gi ruduo. Ko daugiau norėti? :)

2010 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

Made of.




Neabejotinai gražiausia rugsėjo diena. Diena, kurią praleidau kitapus lango. Na, tik išnešiau šiukšles, šyptelėdama ant laiptų sėdintiems ir daugybos lentelę kartojantiems kaimynų vaikams.

Dar su R padarėm tvarką bute.
Pasvajojau apie iškylą, planuojamą su V nuo vasaros pabaigos. Ir, damn, kaip nepasisekė, kad būtent šis savaitgalis skirtas boboms. Na bobų vasarai, supraskit. Hrr.

***

Ir vakaro pamąstymas.
Ar sąmoninga viename žmoguje sutalpinti tiek prieštaringų jausmų? Emocinio sadizmo, sąžinės, tyrumo, šaltumo ir apsimestinio, bet tikrai gerai vaidinamo abejingumo kokteilis. Ir kas gali norėti kankinti mylima žmogų dėl nesveiko pasitenkinimo? Tylėti ir verkti, kai neskauda, o tiesiog nieko nejauti. Kai kurios nuodėmės neturi būti atskleistos. Niekada.


Made of stone? Baby, c'mon...

2010 m. rugsėjo 24 d., penktadienis

Užimtumai.




Aš esu labai užsiėmęs žmogus: kelionės, pramogos, koncertai, klubai, vakarienės, pasivaikščiojimai, pietūs... Ir tik kai paskiriu ilgą, saulėtą, ir, aišku, pasmerktą nuoboduliui savaitgalį mokslams - kažkaip atsiranda laiko ir gaminti, apsitvarkyti, panaršyti internete... Žodžiu viskam, kas nė iš tolo neprimena knygos istorijos, rinkodaros projekto, šviesos bangų ar radijo išradėjų. Kur tas žinių troškimas? Atleiskit, dabar saulei šviečiant nerandu jo pas save... :/

Man pačiai dabar sunku įsivaizduoti, kaip gerai gyvenu. Kiekviena diena kaip savaitgalis. Ir nesvarbu - Liverpool party's, A gimtadienis, filmas, ekskursija su bandelėmis, gėlės ir pietūs pas jį ar tiesiog tingus drybsojimas lovoje. Irgi su juo. Jaučiuosi neišpasakytai laiminga. Miau.

Tebeturiu ir rūpesčius ir vieną kitą problemėlę - bet damn, yra smagesnių dalykų apie ką pagalvoti, ko norėti, pasiilgti, ką sapnuoti ir apie ką galvoti.
Ir aš iš tų, kurie nemato problemos, kol ji nestovi priešais akis ir šokinėdama nemojuoja. Na ir...?

Juk man viskas geriau, nei gerai. :)

2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis

Apie viską, nieką ir kankinius.





Nereali savaitė skirta vainikuoti nerealiai vasarai. Jau minėjau, kad viskas buvo nerealu? :)

Žodžiu, visko daug, viskas labai ir ypač.

Savaitgalis, "pasikultūrinimai", sostinės dienos, "Karma", "Arbata", Jurga ir žibintų dangus... Ilgos naktys, dar ilgesni, kartais skaudūs ir kankinantys rytai. Gilios prarajos, duobės, ašaros ir laimingos pabaigos. Ilgi susitikimai, trumpi išsiskyrimai, mintys, destrukcijos ir savęs perpratimo instrukcijos. Chaosas kažkur viduje ir visiška tuštuma galvoje. Beprotišku greičiu, kad ir į prarają.

Nes kartais tiesiog nesvarbu.

Kartais tiesiog viskas per daug gerai. :)

2010 m. rugsėjo 2 d., ketvirtadienis

Lietus. O kas daugiau.





Seniai nepamenu tokios katastrofinės vasaros pabaigos ir potvynio rugsėjo pirmosios naktį. Nesąmonė. Gal kalti mokinukai, savo "prarastos laisvės" graudenimais pravirkdę dangų, o gal tiesiog Šulija blogai miegojo ir nervingai pasiuntė ant Vingiaparkio stichijų krūvą. Laimei, kažkas susiprotėjo roko sceną padaryt viduj. O dar nemokama "Nescafe" kava ir karšti "Maggi" sultiniai... Mmm. Žodžiu, visa šventė gavosi pakenčiama. Nors esant normaliam orui ten tikrai būtų buvę ką gero ir įdomaus nuveikt.

Trečdalis paskaitos, gąsdinimų įvadas ir man jau prasideda savaitgalis. O taip. Dėka išganingųjų tvarkaraščių planuotojų - vėl nusimato pusmetis laisvų penktadienių. :)

Dar.
Nemaniau...Tiksliau nenumaniau, kaip pasiilgau kursiokų. :) Jetau. Visi atrodo taip seniai, o kartu ir neseniai matyti. :)
Dar pasiilgau "Tverečiaus" stotelės, kurioj nuo šiol retai lipsiu ir savo IKI'iaus. Vien dėl jų (na ir dėl to, kad pašte reikalų turėjau), šian per lietų kėblinau illlgą kelią pėsčiom. :)

Su V jau buvom pasiryžę daryt pasimatymų pertraukėles, bet... Netikėta nakvynė ir vėl pertraukėlės kaip nebūta.
Užtad vakar daug visko buvo.

Sakykim, kad greit įsijausiu į sostinės gyvenimą visa pilnatve. Sakykim, kad pavyks. :)

Ir... Išjunkit kas nors tą lietų. :/

2010 m. rugpjūčio 31 d., antradienis

Vilniaus dienos ir naktys.





Jetau, buvau žiauriai pasiilgus Vilniaus. Tačiau per pirmas tris dienas to ilgesio ne tik kad neapmažinau, bet įsigijau tik sunkiai atitaisomą miego sutrikimą. :) Vis dėl V. Pirmą naktį išbandėm mano butą, antrą - jo. Ir tie visi filmai, apsipirkimai, "Kriskrosai", naktipiečiai, pokalbiai, vėlyvi rytai visiškai išmušė mane ne tik iš normalaus gyvenimo ritmo, bet tiesiog visiškai surijo dienas, neišspjovę net nereikalingų rūpestėlių.

Prasideda "Išlikimas Vilniuj 2". Wohoo.

Šiais metais teks truputį labiau susiimt visur kur, nes per daug norisi. :)

Ir dar žinau, kad gal vis dėl to klydau ir yra žmonių, be kurių gyventi neįmanoma. Dar yra tokių, kuriems reikiamu momentu nepasakai reikalingų (tau ar jiems) žodžių, nepasakai, ką galvoji. Nors galvoji daug.

Man atrodo, aš kažką myliu.

O jau koks grožis atsiveria pro mano buto langus...

2010 m. rugpjūčio 28 d., šeštadienis

From home to home.





Lagaminai sukrauti, tik dar vis reguliariai permetu akimis kambarį, ieškodama pasislėpusių must have in my new home daiktų.

Išvažiuoju atgal į sostinę naujam mokslų ir pramogų sezonui. Wohoo. :)

Galėčiau dabar permąstyt prabėgusią vasarėlę. Smagi buvo, tik trumpa, bjaurybė. Pakeliavom, pailsėjom, saulėj pasivartėm - visai kaip pridera. Ir be jokios depresijos, ir, gaila, be naktinės mūzos apsilankymų. Matyt laikai keičiasi.

Tad tyliai atsisveikinu su paskutiniu vakaru namie ir iškeliauju į savo klubų, barų, troleibusų ir t.t. rojų. ;)

2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Meilės, seilės, horoskopai ir sapnai.




Sekdama gamtos pavyzdžiu, rudenėjant kaip įprasta keičiu spalvą (plaukų) ir aš. Nieko naujo.

Gal tik trys V dienos pas mane, išmoktas žaisti pokeris, R išlydėtuvės į Armėniją, P pasiūlymas be atsako ir močiutės akies operacija.

Bet dabar apie kitką.

Ne labai seku astrologiją, tad nežinau, ar įprasta, bet dabar, per pilnatį, siaubingai pildosi horoskopai ir lanko keisti sapnai. :/

Jetau, jau ko ko, bet kad žodžiai apie seniai matyto žmogaus sutikimą ("kuris suvirpins širdį") išsipildys taip, tai netikėjau. Sutikau net ne vieną. Jau buvau apmąsčius, kad užsiskaito netiesioginis susitikimas su M. Bet kai prasilenkiau su savo gerų dienų Šetonu, buvo viršūnė, kaip pridera, vainikuota ilgu, daug pasakančiu žvilgsniu. (Nauja šukuosena + į ranką įsikibęs V svarstykles persvėrė mano pusėn. :P Cha.)

O dar sapnai...
J pasakojo, kaip sapne su ex B kalbėjo apie ją ir dabartinį. Sapne išsakyti žodžiai apie "nerūdijančią seną meilę" šį kartą atsikartojo mano lūpose. Tik kokią tą meilę, wtf?
Aš vis dar mąstau ir nežinau ar suprantu. Ji būna rožinė? Su drugeliais? Akla? Jautiesi laiminga ir aplink nieko nematai, tik skraidai padebesiais?
Laiminga aš buvau ir iki tol, tad...

Jei šie simptomai tinka ne tik paaugliškam susižavėjimui, vadinasi, mailės teks dar palaukti.

2010 m. rugpjūčio 23 d., pirmadienis

Ataskaita.




Aptingau visur, net rašyme. Reik tikėtis, artimiausiu metu neaptingsiu valgyti, miegoti ar kvėpuoti. Anyway. Mano atostogos eina į pabaigą ir tai primena už lango parke byrantys medžių lapai. Dar lietus naktimis. Ir vis nykesniais tampantys mamos gėlynai sode. Ir didėjantys obuoliai. Eh.

Aš bent turėjau visą vasarą ir atostogavau kaip tikra dykaduonė. Vat P tai visą laiką dirbo ir grįžo tik aną savaitę. Pora dienų po mūsų Berlyno šturmo. Tad ir V teko pamatys ankstėliau, nei kas būtų pagalvojęs - P sugrįžtuvėse. Linksmai pasibuvom. Kažkam linksmiau, kam mažiau. Kažkam "linksmiau" buvo iš ryto, tad teko nukelt keliones autobusais vėlesnėms valandoms. Užtad atsirado laiko išbandyt kambario grindis. Parketas per slidus.

Šeštadienis praėjo gan šeimyniškai. Tęsiant tradiciją bent kažką nuveikti kartu. Tad nebuvo jokio V, kad ir kaip knietėjo jį pasikviest. Apuolė nenuvylė, ir laimei, šie metai buvo dosnesni saule ir, laimei, nepasiuntė lietaus.
Vakaras pas J, kaip visad beveik tik vyriškoj kompanijoj, sangrija, kortos. Krepšinis fone. Vėlyvas (o gal geriau tiktų - ankstyvas) grįžimas namo, pakeliui gelbstint žmonų išvarytus vyrus.

Ryt į kirpyklą, o aš vis dar nežinau, ką ten veiksiu.

?

2010 m. rugpjūčio 22 d., sekmadienis

Berlin.





Kaip suvokiamas toks faktas, kad kartais po atostogų reikia poilsio? Vat man prireikė. Suvirškinti visiems įspūdžiams, kurių parsivežiau iš Berlyno galvoj, kišenėse ir kuprinėj.

Nenoriu išsiplėst, leisdama pati sau gilintis į kasminutinius kelionės aprašymus. Juk dabar jau (kad ir po trumpo laiko), stipriausiai likęs jausmas. Naktis Kaune su V ir P, kelioms valandoms iki skrydžio, nežmoniško dydžio koldūnų porcijos, videožaidimai, galimybės sutilpti lovoje, tamsus rytas ir klajonės tamsoje, pirmas troleibusas ir pramiegota kelionė padėjus galvą ant mano V peties.

O paskui jau lėktuvas kilo. Tik aš nebenusileidau.
'Berlin" išvedžiočiau svarbų dalykų užrašų knygelėj paauksuotais pakraščiais ir padėčiau dvitaškį:
* Į akis besišypsantys praeiviai, autobusų vairuotojai, pardavėjai. Neslėpsiu - jaučiausi nejaukiai. Juk Lietuvoje tai lyg ir draudžiama. (Supraskit - ironizuoju);
* Dvaras-galerija, kur apsistojom. Aš žinau, kaip turi atrodyt tobuli namai su dvasia. Su daug paveiklų ant sienų ir, pageidautina, ryškiai mėlynu parfumerijos staliuku.
* Didelės, mažos, siauros, plačios, tuščios, minių užgrūstos gatvės.
* Žmonių stebėjimo punktai metro.
* Gražūs kanalizacijos dangčiai.
* Ilgi pasivaikščiojimai apsimetant turistais ir lankant visus svarbius objektus, žinoma, neapsieinant be blyksinčių fotoaparatų.
* Kažkur paslėpti supermarketai ir 0.5 l buteliukas vandens už 2 eurus.
* Kasrytiniai brunch'ai restoranėly ant kampo.
* Suvenyraisuvenyraisuvenyrai.
* Populiarūs šviesoforų žmogeliukai.
* Vaisių salotos su majonezu (WTF?).
* Gatvės muzikantai, talentai ir vyšnių šerbetas.
* Tiesioginė transliacija iš lokomotyvo.
* Ilgi rytai ir tris kartus klojama lova.
* Vampyrai ant dviračių ir žmonės, norintys gyventi amžinai. (O taip, jų tikrai yra Berlyne!)
* Parkas kaip iš filmo. Prisipažinimai, iš serijos „three little words“ (and still the question „why?“). Asmeninės dramos.
* Raudoni suoliukai ten, kur reikia.
* Gigantiškos geltonos gėlės.
* Bendruomenė, apie kokias matome filmuose. Nesuvaidinti žmogiškumai, kad ir kaip (ne)perdėtai tai skamba.
* Dovana man.
* Laimė. Vokiška ir lietuviška.
* Aukšti žmonės.
* Makaronai su aštriu šili padažu. Juoko, ir ne tik, ašaros.
* Ledai „blue sky“. Ryškiai žydros spalvos.
* Žinantys, ko pageidauji, padavėjai.
* Didelės ir saldžios bandelės.
* Naktis oro uoste ir ne itin miegui skirti suoliukai.
* Grįžimas ten, kur turėtum norėti grįžti.

O tada viską uždarai, užrakini ir saugai.

Ir bandai nepamiršti, kam visą gyvenimą turėsi būt dėkingas.

2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis

Senas geras rugpjūčio tvarkaraštis.




Praūžė Rokai. Tobulas pirmas rugpjūčio savaitgalis. Kartu su audrom ir potvyniais. Nors Zaraso sala, nelyginant kitas pasaulis, gyveno žvėriškais karščiais, saulės voniom, roko muzika ir alumalumalum. ;) Maldos išsipildė su kaupu - ne tik jokio lietaus, bet net jokio debesėlio.

Bet.

Neketinu skųstis 8-ių valandų kelione, sunkiais nešuliais, tvankiais autobusais, skruzdėlių ir kankorėžių lova, triukšmingais kaimynais, galų gale okupavusiais mūsų asmeninę erdvę, kurią praminėm "kiemu ir sodu" ir privertusiais persikelti kitur ir kitom "problemom". Viską atperka festo atmosfera, daug geros muzikos. Aišku, įspūdis nebe toks pat, kaip pirmą ar antrą kartą, bet... po 2 metų pertraukos buvau pasiilgus to. O Sonic'ai buvo nerealu. Nepaisant tų nesklandumų su mikrofonais - kaip gi kitaip, kai gali rėkt kartu su mėgstama grupe.

Su nekantrumu laukiau ir "Atikos". Man jų reikia irgi reguliariai. ;)

Ir šiaip, viskas buvo super. Tai gyvenam rokų nuotaikom ir kraunamės daiktus Berlynui. :)

2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Is that alright?




Kažkaip keista pastaruoju metu. Dienos, kurias praleidžiu su juo, šeima ar šiaip žmonėmis susitraukia ir pradingsta skylėj tarp neveikiadienių. Tų tipinių lietingų vasaros dienų, kada dienotvarkė susitraukia iki miego, valgio, knygos ir serialųserialųserialų.

Perplanavom Roko naktis ir šiek tiek palietėm Berlyno temą. Darbotvarkę vis papildau must do it dalykais ir pastūmusi ją tolyn grįžtu prie nieko neveikimo.

Keistas oras varo mane iš proto. Bet dar baisesnė to pasekmė - abejingumas. Man reikia tų savaitgalių, kurie artėja. Man reikia išbandymų.

Ir prisiminti, kad ne tik egzistuoju...

2010 m. liepos 30 d., penktadienis

Vidurnaktį




Nežinau, tiksliau nepamenu, ką šiąnakt sapnavau, bet tai buvo kažkas, kas nutrynė visas abejones, suteikė palengvėjimą ir gražino gerą nuotaiką.

Liepa baigiasi. Rugpjūty dar laukia du, ko gero, patys didžiausi vasaros nuotykiai. Po antrojo, tikėtina, visu svoriu pajusiu artėjantį naują mokslų sezoną. Grįšiu į Vilnių. Sunku nesidžiaugti, kad ir kokios geros atostogos bebūtų. :)

Rytai, pietūs, vakarai su "Atika". Ir daug lietaus. Kartais gerai, kad tai skandina mintis. Geriau nei alkoholis. Geriau, nei kartais būtina.

Aš dėlioju spalvas, komponuoju mintyse eskizus, herojus...
Atrodo orų prognozė nepranašauja įkvėpimo audrų. O gal?


Aš stebėjau tave vidurnaktį
Tavo baigiančias degti akis
Ir žinau ko bijai, ką slepi, ką saugai...


Vidurnaktį.

2010 m. liepos 29 d., ketvirtadienis

[She never answers. She never will...]





Mano dienos būna įdomios, ypatingos. Arba jų iš viso nebūna. Arba manęs tiesiog jose nėra.

Kartais vėl norėčiau gyventi nebuvime.

Ši vasara išties kitokia. Jūra du kart per savaite, palapinė tarsi antra lova (prie ežero, miške, kopose - visur), nuostabūs saulėlydžiai, kuriuos taip mėgsta saulėlydžių kolekcionierė (pripažinkim - silpnybių turim visi), ilgi pasivaikščiojimai, Prancūziškas šampanas ir smėlis mano plaukuose. Tavo rankos. Daug rankų. Ir aš, pasimetusi toliuose, vėjyje, begalybėje. (Ar bent pagalvojai, jog tada būčiau mielai nušokusi nuo molo?) Bet tu mane laikei. Laikai.

O aš nežinau ar tikrai man reikėjo, kad manęs nepaleistum.

Naktimis sapnuoju, kad piešiu. Sapnuoju senus draugus, mokyklą.
Kad šoku.
...kartais ir nuo pasaulio krašto.

[She never answers. She never will...]

2010 m. liepos 23 d., penktadienis

Somebody's and my babies.




Kelias dienas išgyvenau minikrizę. Prisiminimai, kai jie labiau liūnai, nei linksmai nostalgiški - nėra jau toks gėris. Netikėtai atsiverstas dienoraščio puslapis, rasti laiškai savo Šėtonui, net bilietas - toks tikras ir fotografijos... Jetau. Nuryjam. Patylim. Pamirštam. 'Cause you're already somebody's baby.

Apie linksmesnius dalykus.

Didžiojo nesusitikimo rekordas sutriuškintas, vainikuojant jį maudynėmis nuo skardžio, netikėta kelione į Šventąją ir tingiu 5-adieniu su triskart matytu filmu ir lietumi.

Būna taip gera. O paskui taip sunku grįžti į normalaus gyvenimo vėžes...:/

Also.
Bilietai jau nupirkti (ir į Rokus, ir į Berlyną). Liko visai nedaug.

O kaip jis sako - mūsų vasara dar tik prasidėjo. :)

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Darbadieniai ir atostogos.




Ilgos ir sunkios dienos, peršančios išvadą, kad tėviškė man tikrai ne tokia miela, močiutės daržai per dideli, piktžolės per skaudžiai kanda ir kad tikrai noriu į Vilnių. Kad ir kokį ten karštį ar potvynius reikėtų kęsti - gyvenimo pilnatvė ir dvasios ramybė ten. That's rihgt.

Nors.

Jei tikėsim kai kuriais faktais, didieji vasaros darbai pasibaigė ir galėsiu ištiesti pavargusias ir žiogų apkramtytas kojas kokiam pievos skruzdėlyne ir pasilepinti saulėje su knyga. Nors pagal kiaulystės dėsnį - su tikrais laisvadieniais ateina lietus. (LHMT būtent tą ir prognozuoja. :/)

Jeigu grįšim prie naivaus optimizmo - yra ir gerų dalykų. Ryt sutiksiu savo V, po kelių dienų nustos naktim gretimam kieme gręžt gręžinius ir galėsiu ramiai miegoti, greit nuo medžių nukraičios vyšnios ir man nereiks nervintis, kad jos vis tiek nevalgomos dėl jose šiemet apsigyvenusių kirmėliukų...eh. Gyvenimas tiesiog nuostabus. Argi ne? :)

2010 m. liepos 16 d., penktadienis

Deveiklizacija.




Nauja savaitė prasideda ar baigias - didelės reikšmės man tai dabar neteikia. Kai atostogos, dažnai net nežinau, kuri savaitės diena eina (ką jau kalbėti apie datą). Dabar truputį laukiu kitos savaitės, kada manąjį pagaliau paleis iš praktikinės "katorgos" į atostogas. Turim suplanuoti iškylą, rokus ir dar daug daug ką. :)

Kelias dienas beveik savo noru gyvenau beveik be kompo. Manąjį neva taisė. Neva. Žodžiu, atsisveikinau su senąja baterija. Ir dar 350lt. Nors namie puikuojasi kita jungtis su internetine erdve, savo noru pasidariau pertraukėlę nuo visų facebook'ų, BLOG'ų, Dr.House'o ir kito internetinio gėrio. Ir atsirado proga pagaliau kibti į skaitinius. Užbaigiau "Prozako kartą" - kas galų gale jau buvo ėmę kamuoti, ir vakar jau įpusėjau J.Meko "Tris draugus", bei savo mylimo H.Radausko "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu". :) Per karščius daugiau nieko neįstengiu veikti.

Kad ir kaip pasiilgau Vilniaus, šiandien džiaugiuosi, kad esu ne mieste ir galiu pasislėpti vėsioj parko paunksmėj. Nes kai saulėje termometras pasiekė patį viršų, t.y. 50 laipsnių - nuo dehidratacijos ir šiaip visiško nuvytimo/išdžiuvimo jau negelbėja nei "Vytautas", nei kiti burbuliniai mineraliniai gėrimai.

Manyje pinasi tingulys ir noras veikti, veiklos trūkumas ir darbo perteklius, norai ir galimybės... Jetau, kai mąstyti trukdo karščiai, visa, ko norisi, visą parą neišlipti iš lovos. ...net jei sapnuojasi V.Juozapaitis...:D

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

61 day. Lay with me and just forget the world.




Rytojus. Sėdžiu ant lovos ir nuo visiško perkaitimo mane gelbėja pienoledųbraškiųbananų kokteilis. Net sutemus termometro stulpelis nekrenta žemiau 24 laipsnių šilumos (žinau, pagal Farengeitą turbūt atrodo dar įspūdingiau). Gal kas primins, kurioj klimato juostoj mes gyvenam?


Šiandien užbaigiau vieną didžiausių ir labiausiai kankinančių vasaros darbų. Šiuo savaitgaliu realiai turėjo užsibaigt ir galvoskausmių maratonas. Tad nuo ryt pradedu visiškas atostogas ir taip pat ryt pradedu žudyt tingulį. Tą galiu iškilmingai prisiekt ranką padėjus ant "Prozako kartos". (Knyga, kurią dabar geriausiai pasiekiu).

Dar keliu jau minėtą kokteilį už save ir V, už mūsų mažas sukaktis ir didelius planus. Žinau, ko palinkėt sau, bet neužteks žodžių, tinkamai padėkot jam. :*

If I lay here
If I just lay here
Would you lie with me and just forget the world?

2010 m. liepos 10 d., šeštadienis

Apie gimtadienį ir šiaip.




Kai neketini kelti gimtadienio, svečiai nusprendžia atvažiuoti kada panorėję, poros dienų intervale aplink tikrąją gimimo dieną. Būtent. Tad krentu lovon ir tikiuosi, kad šiandien išlydėjom paskutinius svečius. Nes nu ir kaip smagu sutikt seniai matytus žmonės - slegiantis reikalas tie giminaičių antplūdžiai. Pavargstu nuo žmonių. Man jų reikia minimaliai ir kas tam tikri intervalai. Taip. Aš ne masės, ne minios žmogus.

Vis gi tęsiant kalbą apie gimtadienį - džiaugiuosi, kad sesei patiko dovana. Nenorėjau jos pravirkdyti, bet emocijas priėmiau už komplimentą, ypač, kad po to sekė ilgas apkabinas. :) <3

Nuostabi žinia - J pargrįžo visai vasarai. Reiškias turėtų būti viskas gerai. :)

Šios dienos netikėtumas - D pasiūlymas ryt kartu praleist dieną paežery. Bet: jis žino apie V. Ir jis...toookios senos dienos. Kurių, tiesa pasakius, beveik nenoriu prisiminti. Ot būna. :)

2010 m. liepos 7 d., trečiadienis

Meilybės.




Šiandien pėdindama gatve po masinio parduotuvių nusiaubimo sesers artėjančio gimtadienio proga susimąsčiau, jog nežinau, ką veiksiu po šio 5-adienio. Tikrai. Vos atėjus atostogoms, nuolat kas nors reikalavo būti planuojamas, artėjo, gręžė mintis galvoskausmiais - J gimtadienis, V gimtadienis, V viešnagė, sesutės gimtadienis... Vienas kitas menkesnis reikaliukas. Bus keista...


Savaitgalis buvo nerealus. Aišku, šiek tiek nerimavau. Kaip ir mano tėvai, kaip ir V manau. Ir visgi nemanau, kad bliuzų variantas būtų buvęs geresnis. Iš mano pusės viskas pavyko. O kaip kitiems - jų problemos. ;) Buvo visko - ramių pasivaikščiojimų, gamtos, palapinių, vakarienė ant kranto, saulėlydis ir fotografijos, maudynės ir drebulys, mažai miego - daug viso kito. Paskui bananai su migdolais ir šokoladu pusryčiams, carwash'as kieme su šlapiais marškinėliais, kaip ir pridera, pasivaikščiojimas parke ir atsisveikinimas.

Baisu pasiilgti žmogaus, kai jis dar net neišvažiavęs. Bet verta. Ko gero ne kiekvienas aukotų beveik 10 valandų iš savo laisvu 48 val. vien kelionei. Už ką jis ir yra mano V. :*
Vat taip va. :)

Trims dienoms iš Kauno pargrįžo P. Jetau, kaip faina vėl visiems susirinkt prie ežero, vakarinei alučio degustacijai ir ilgiems pokalbiams. Tiesa, trūko J., tad teko vienai atsilaikyt prieš visą vyriškąją pusę. Bet aš nesiskundžiu. Argi galėčiau? :D

2010 m. birželio 30 d., trečiadienis

Tipų tipai





Vasarą rašau mažiau - statistikos neapgausi. Ir ne todėl, kad nėra ko pasakoti. Nėra laiko. Arba kitaip sakant - randu kur jį panaudoti kitaip. :)

Šiandien apsilankiau daugelyje vietų, tokių skirtingų kaip veterinarijos parduotuvė ir stomatologo kabinetas, Nacionalinio parko informacijos centras ir kapinės... Tiesiog susikaupė reikalų ir kiekis žmonių, kuriuos reikėjo aplankyti... ar tiesiog pamerkti gėlių ant kapo.

***

Kai kurių žmonių pasiilgstama, kai kurių ne. Pastarieji neužima galvoje vietos ir susitikus juos nėra apie ką kalbėti. Nejauki tyla. Tinka keleliu į kapines.
Kai kurie žmonės pamirštami. Juos susitikus sakoma: "o, šimtas metų/seniai besimatėm". Jų gali klausti ką jie veikia, kaip gyvena, nes nieko apie juos nežinai. Neįdomu.
Apie kai kuriuos žmones nuolat galvojama. Net jei jie ilgai nematyti. Net jei su jais mažai bendrauta. Tiesiog... būna.
Apie kitus - svajojama. Gerosiomis ir blogosiomis prasmėmis. Priklausomai nuo svajotojo ir svajojamojo.
Kiti žmonės būna vaizduotės vaisiai. (daržovės...? )
Kitų žmonių paprasčiausiai nėra.

2010 m. birželio 29 d., antradienis

Kelkis ir eik. Einu.




Ką galiu pasakyti - baigiantis birželiui - neturiu kuo pasiskųsti. :) Mėnuo praėjo išties ne be nuotykių, pramogų ir viso kito. Likau patenkinta. :)

Mėnesio pabaigai užtvirtinti LJN'10 - pats tas. TIEK įspūdžių, minčių, bendro jausmo... Atvirai pasakius, Klaipėdoje prieš tris metus buvo truputį geriau, bet ir šį kartą nenusivyliau. Vien tai, kad po trijų metų pertraukos pagaliau ryžausi prieiti išpažinties - šį tą reiškia. Nors sociologijos dėstytoja gal pavadintų tai daline deindividualizacija. Juk išties buvo minia. Minia virš 7000.
Kaip nekeista, grįžau visai nepavargusi. :) Rodos, visi žygiai su V daro progresą naikinant mano nereguliaraus miego pasekmes. Plius, aš nebebandau sugrūsti į kuprinę pusę savo gyvenimo. O tai jau šį tą pasako.

Šiandien apturėjau grynai netipinę, visai ne savo vasaros dieną: pagulėjau saulėj (nors to nedariau nuo 15 metų. Anyway, padariau išvadą, kad baltumas neatrodo jau taip sveikai. Bet skrebučiu pasidaryt irgi nenoriu, tad.), pagulėjau dobiluose, pažiūrėjau į dangų ir leidau skruzdėlėms ropoti mano kojomis (kai sode jų daug, o aš viena, tenka nusileisti :( ), su sese žaidėm bagmintoną... turiu minčių ir apie dviratį. Jaučiu, kad darausi truputį normali. Ir tai ima gąsdinti.

Turiu du galvoskausmius - atvažiuoja V iš praktikos ir dar sesės b-day. 18. Abu reikalauja planavimo, ko nemoku/nemėgstu/nenoriu/nedarau. Tai kam tada tie posakiai "gyvenk šia akimirka", jei realiai 98 proc.mūsų gyvenimo reikalaujasi būti suplanuoti?.. Hate that.

Ką gi. Išsakiau viską. Dabar galiu eit miegoti. :)

2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Joninės (kirtis ant i)




Niekada nemėgau Joninių, Užgavėnių ir kitų švenčių, susijusių su tradicijom. Todėl mano dalyvavimas jose būna neįtikėtinai retas. Pas mus Joninių žmonės skyla į dvi grupes: būrelis nuoširdžiai besidžiaugiančių žolių kupstais ant galvos ir liaudies muzika (jų daugumą sudaro ŽNP darbuotojai, jų šeimos, draugai ir svečiai) ir tie, kuriems svarbu pretekstas prisigerti, pašūkalioti... (masė vietinio jaunimo). Kadangi nesitapatinu nei su vienais iš jų - dažnai lieku namie. Taip jau nutinka. Ir man visai ne gėda, kad niekad neieškojau paparčio žiedo. Juk paparčiai nežydi. :P

Vakar nutiko retas dalykas - su sese išėjom pasižvalgyti. Gal labiau dėl to, kad prie ežero nebuvau nuo žiemos. Bet vakaras praėjo visai smagiai. Sutikau galybę žmonių. Per SMS su P dar kalbėjom, kad jaučiuosi, kaip Vilniuj. :D Jisai, gaila, dirbo, tad iš Kauno neparlėkė. Sutikau B, D, J su E, A su A, R su M... galų gale seniai matytą K, A. Dar vieną įkyruolį A, vieną iš tokios rūšies prielipūnų, kurių pakęsti negaliu ir numerio neduodu. Yekh.
Kažkaip fainai grįžom namo. Visą kelia prakalbėjom su K. Kažkaip gera ir ramu eiti jį apkabinus. Kai kurių draugų tikrai pasiilgstama labiau. :)

Dar - vakar pagaliau nelijo per Jonines, kas nutinka itin retais atvejais. Tad turėjau pirmą progą pajusti nakties trumpumą: nespėjus sutemti, ėmė švisti.

O jau koks mėnulis...

2010 m. birželio 22 d., antradienis

Gera pradžia.




Ką ir besakytum, vasara prasidėjo gerai.

Laimei išsisprendė reikalai su V gimtadieniu ir per pakankamai laiko sugebėjau ir suplanuoti, ir parašyti, ir nupirkti, ir padaryti ir surinkti, ir suvynioti... Eh, jis džiaugėsi, juokėsi, nustebo, dėkojo - daugiau man ir nereikia. :)
Gimtadienį atšventėm dviese ir jei ne oras ar galvoskausmiai - viskas būtų buvę puiku. (Tik mane nervina tas jausmas, kad vis kažko nepadarau. O lyg ir galėčiau... Ir norėčiau. Kol kas mėgaujuos "gauti" ir tik kaupiuosi vieną dieną "duoti".)

Vėl teko pabuvot Vilniuj, šį kartą kažkokiam svetimam: šalta, niūru, nuobodu... Dar persikraustymo vargai ir šiaip. Gaila man to devintojo aukšto vaizdo. Bet pripažinkim - naujasis nenusileidžia. Anyway, po visų sutrikdyto miego, lietuje peršlapusių ir ištęstų dienų - neįprastai džiaugiausi grįžusi namo, nors išsiskirti su V kaip visad buvo sunku, dar žinant, kad susitiksim tik po dviejų savaičių.

Šio savaitgalio iškylą su best'ais iškeisiu į jaunimo dienas. Prisiminus Klaipėdoj kadaise vykusias - mmm. Noriu. :) dar vis prisimenu P. Ir jo skiauterę. :D

Pažadėjau V "būti gera". Tokia ir būsiu. ;)

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Tegul atostogos prasideda.




Neatrodo, kad nuo paskutinio įrašo praėjo tiek nedaug (kalendoriškai) dienų. Atrodo, lyg būčiau rašius prieš keletą mėnesių. Sesija (ne tokia sunki kaip įsivaizdavau ir žymiai sėkmingesnė nei ankstesnioji) jau už kalnų, rezultatai irgi tik vieno egzamino dar nežinomi, J gimtadienis atšvęstas, susitikimas su P negalėjo ir būt sėkmingesnis, visas laikas su V geresnis nei kada galėjau įsivaizduoti, o ir šiaip aš jau namie ir oficialiai turiu garbės paskelbti pirmą tikrą atostogų dieną. :)

Vasara. :) (Ypač čia tiktų faktas, kad į lauką tenka eiti su striuke. :D )

Ypač gerai yra išsimiegoti savo lovoj. Viena naktis atrodė kaip geras pusmetis. Rodos niekad tiek daug nesapnavau ir taip gerai nepailsėjau. Nors čia žalia ir vėsiau, šiek tiek ilgiuosi Vilniaus. Juk jo neįmanoma nepasiilgti. :)

Šiandien dar jaučiuosi kiek įkvėpta visko, kas dar neseniai buvo, nors jau grėsmingai jaučiu į nugarą kvėpuojantį nelemtą savo vasaros jausmą. Bus matyt. :) Nepasiduosim. :)

Šios vasaros noras/uždavinys nr.1 - pasidžiaugti normalaus žmogaus normalia vasara.

2010 m. birželio 6 d., sekmadienis

Iš devinto dangaus į penktą.




Galvoje tarp makroekonomikos grafikų ir formulių dar sukasi šiek tiek minčių. O kaip kitaip - juk sekmadienis.

Kitą sekmadienį, labai tikėtina, jau būsiu namuose. Jau bus man atostogos. Kažkaip susimąsčiau, ar labai aš normali, kad jų nelaukiu. Nelaukiau vasaros, nelaukiu ir atostogų. Jaučiuosi, lyg atostogos man prasidėjo nuo rugsėjo. Ir dar tęsiasi. Tad logiška, kas nereikia kitų. Juoba, kad žinau, kokia būna tipinė mano vasara: vasarinė depresija, apatija viskam, piešimas ir rašymas naktimis, uodai, žvaigždės ir tuštumos... Žmonės tai dažniau išgyvena rudenį.

Chem. Ši vasara, atrodo, turėtų būti kitokia. V jau kuria planus, ką veiksim. Jam patinka planuoti. Man patinka jo planai. Aišku, tai nusitęs iki liepos vidurio, kada baigs jis savo praktiką. Bet pusė geros vasaros, tai nepalyginamai geriau nei eilinė mano vasara. (Argi? Dar pažiūrėsim.) O ką veikti iki tol? J liks Vilniuj, Š jau turėtų būti Anglijoj. P? Na, tikiuosi bent jis... :) Tad bus matyt.

Dar. Turim svajonių butuką. Iš savo devinto dangaus teks nusileisti į 5-ą. Anyway - Nerį matysiu iš laaabai arti. :) (Šiek tiek neramukų, bet... viskas bus gerai, I hope so. :) )

Turiu apie ką pamąstyti. Ir nesitveriu džiaugsmu, kad po pusmečio pertraukos po truputuką grįžta noras skaityti. Tikiuosi, grįš ir daug kitų gerų dalykų. :)

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Tingus 4-adienis.




Pastarosios dienos buvo...hm. Gal tiktų "paįvairinimas kasdienybei". Ta prasme stresas, kad ir ne didelis, bet vis tiek.

Buto paieškos vyksta. Ir jei ryt nusiseks - sėkmingai baigsis, turint rankose ne butą, o tikrą auksą. Mua. Kaip A sakė, būtų nuostabu sėdėti tame balkone, žiūrėti į Nėrį ir gerti arbatą. Ten. (Svajojusvajojusvajoju.)

Vargai su anglų pasibaigė. Tikiuosi ilgam. Rezultatai, aišku, pranoko lūkesčius. Ir tai yra šios dienos geros nuotaikos kaltininkas.

Šiandien pasidariau sau visišką chill-out'ą. Ta proga pabaigiau žiūrėti "Hex". Įdomu, ar iš tikro Mefistofelis kaito "Džeimsą Bondą", angelai kalba tokiais akcentais, o visi numiruokliai vyrai vaiduokliais pasirodo vilkėdami kostiumą? Ydomu. Visai patiko. :)

Reikia pabaigti dar daug pradėtų dalykų.
Tam, kad būtų galimybė pradėti naujų. ;)

2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Už girių už kalnų ant pilko lauko...




Tęsiu savo nuotaikingų savaitgalių maratoną. Vėl beveik nemačiau namų. Bet užtad kiek daug ko kito pamačiau ir patyriau! Eh...

5-adinį su R pakėlėm po stiklą vermuto už paskutinį skambutį. Jau nebe mums, bet vis tiek. :) Dar pasivažinėjimas su V, aplankant dar vienas senas kapines ir nerealią Naujosios Vilnios bažnyčią. Be abejonių, nuo šiol mano favoritę, aplenkusią raudonplytę Švekšnos. Šiaip neogotiką dievinu. :) Dar vienas kino seansas ant galinės mašinos sėdynės su Milka, guminukais, Kindersiurprizais ir Keistuoliais. Šį kartą - "Smaragdo miesto burtininkas". Kaip nerealiai prisiminė visos vaikiškos dienos ant supynių, draugiškai traukiant "Jei nori tu iš tikro, pasiekt svajonę savo..." Kartais tiek nedaug reikia, kad būtų nepaprasta.

Šeštadienis buvo savotiška mįslė. Pagal V nurodymus, 7.22 turėjau laukti stoty. (Savo noru 6-adienį keltis pusę 6-ių... - siaubas :D )Kur važiuojam, ką veiksim - nė nenutuokiau. O tada 4km žygis geležinkeliu ("mes išvaikščiojom traukinių kelius" - pildosi.), Nėris ir pietūs. Mmmm. Po pietų Prancūzparkis ir emocinės anketos, Bernardinų kapinės (sugrįšiu ten daug daug kartų), kalnai, saulėlydis ir vynuogės. O paskui arbata. Daug, dar daug visko. Šeštadieniai, ką aš be jūsų daryčiau...?

Sekmadienis irgi gan nuotaikingas - nuo pietų be elektros, kas iš tikro reiškia be kompiuterio, interneto ir ne laiku išsikrovusio telefono. Net nežinau, kas iš tikro baisiau - meistrams už 15 min. darbo suploti 80lt ar suvokti, kaip neįmanoma elektros laukti iki ryto. Taip, pripažįstu, negaliu gyventi be šiuolaikinių technologijų. Civilizacijos sugadintas - žmogus... :/

01.14

Labanakt. ;)

2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Sunkios savaitės pabaiga. Jeee!




Siaubeli, po šios savaitės jaučiu tokį palengvėjimą ir laimę, lyg visa sesija jau būtų pasibaigus. O ko norėti - trys egzai per savaitę, du - be dienos pertraukos. Ir dar tas baubų baubas anglų... Bet dabar jau viskas gerai, o vakar dienos paskutinius blogos savaitės likučius (ir galvos skausmą, bent laikinai) "iškratė" "Pogo" muzika, alus ir žmonės, kurie nežiūri "Eurovizijos". Ir, aišku, V. :)

Labai patiko "Karma". Ir tie, kurie jauni siekia savo tikslų. Ne kaip aš. Aš tingiu.

Dar labai norėjau padėkoti savo "sekėjams". Jau gražus skaičius Jūsų. :) Ar skaitot, ar ne, komentuojat ar tylit - vis tiek smagu, kad esat. ;)

Vakar V palinkėjo, kad susapnuočiau jį. Sapnavau, kad viriau manų košę. Spėkit, ką atsikėlusi valgiau pusryčiams? :D

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Yes ter day and to day




Dabar labai norėčiau parašyti apie vieną žmogų. Arba parašyti jam laišką, kurio, žinoma, niekada neišsiųsčiau. Bet kartais pritrūksta žodžių. Ima ir pritrūksta...

Šiandien oficialiai neoficialiai prasidėjo sesija. O po šios nelaimingos savaitės ji jau bus įpusėjusi. Nežinau dar, kaip išgyvensiu 3-adienį ir 4-adienį, du svarbius egzaminus vieną po kito. Bet dabar, kaip teoriškai ir praktiškai turinti pilnavertišką gyvenimą, galiu ne tik sukti galvą apie mokslus, bet ir pasimėgauti gražiomis mintimis. Mmmm (mėgaujuosi).

Šiandien man nesisekė: prieš pat išėjimą į susitikimą sugebėjau susiplėšyti kojinę, nusideginau beveik visus pirštus karštu puodu, kuris dar mano viryklę pavertė burokėlių sriubos bala, neveikė liftas, tad pėdinau iš 9-o aukšto "pėstute" ir dar neatsirado šaltas vanduo... Bet taip susimąsčiau, jei tik tokios gyvenime problemos tebūtų... Juokeliai. :) Gal todėl taip lengva į viską žiūrėti paprastai ir pasijuokti.

Kone nemaloniausias vakar įvykis - suvokimas, kad nuo liepos, kaip bebūtų, teks palikti Antakalnio 9-ą aukštą. Nebebus saulėlydžių, raganų kaimynių, delninio naktinio Vilniaus ir istorinių liftų. Hm. Pavadinkim tai sentimentais. Visgi tai įgauna daugiau reikšmės pirmo kurso, o kartu ir pirmų metų "savarankiško" gyvenimo šviesoje.

Bet kiekviena pabaiga reiškia naują pradžią. O pradžios dažnai būna įdomios. :)

2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Savaitpabaigis.




Neplanavimai tęsiasi toliau. Vieno iš jų dėka, šį savaitgalį atsidūriau namuose. Na tuose, savo tikruose, ar labiau tiktų sakyti - senuose, ankstesniuose... Tai nutiko važiuojant ketvirtadienį į makroekonomikos paskaitą. Važiuoju įsitvėrusi to troleibuso stulpo, vėjas plaukus kedena...bac mintis į galvą, kad, velniai griebtų, pasiilgau namų. Ir 5-adienį, po gražaus pasibuvimo su V, jau lekiu traukinuku namo, apsikrovusi visokiais spauzdintiniais konspektais. Gi trys egzai šią savaitę!

Visada su A dejavom, kad pavasarinė sesija yra didesnis blogis už žiemos, mat saulė, šiluma ir visa kita. Tačiau gi buvau pamiršusi faktą, kad karščio negaliu pakęsti ne mažiau, nei šalčio. Tokiu oru gyventi galima tik vakarais, o dažniausia vakarais sumąsto pagyventi ir uodai, mašalai bei kitos grobuoniškos daugiakojės pabaisos. Kad ir kaip smagu pavakarėm su V patraukti prie kokio vandens telkinio, žvelgiant į apkramtytas kojas tas smagumas kiek apiblanksta. Man kartais sunkoka suprasti kai kurių ekosistemos veikėjų paskirtį. Dievaži, tikrai... :/

O kaip gyvena namai...? Čia dar tik žydi obelys ir nematyti dar alyvų. Čia archeologai vėl išrausė kiemą, aptikę naujus, t.y. senus, pamatus. Čia mano katikė tebevaiko svetimus katinus iš kiemo, o kačius plyšauja visa gerkle erzindamas kaimynų šunis. Dar gražiai pievose kyšo pienių galvutės, kol jų su žoliapjove dar nesudorojo tėtis. Šiaip viskas gan miela. Bet jaučiu, kad jau nebe mano. :) Kartais dar atrodau sau be vietos. Bet man patinka ieškoti. Ir rasti. Kažką naujo. :)

2010 m. gegužės 21 d., penktadienis

Geltonų mėnulių naktys.




Žinau, tokiais vakarais rašyti negalima. :) Tokiais vakarais negaliu pasikliauti savimi. Galima pasakyti per daug. Per stipriai. Kai tiek minčių, jausmų... Ir toks geltonas mėnulis virš Vilniaus...

Nugara bėgioja šiurpuliukai. Ne, ne šalta. Jau dabar nebebūna šalta. Bet būna tiek gražių dalykų: prisilietimų, žodžių, apkabinimų. Eh, darausi pavojinga sau. Per daug sentimentali. :)


Dabar norėčiau patylėti. Bet tik savo pasaulio glėbyje...

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Dalykai.




Aš pagaliau suvokiau, ką reiškia pasiilgti žmogaus nematyto vos daugiau nei parą. Kaltas savaitgalis, nieko nepadarysi. :) Jis vis kartoja daug gražių dalykų. Man patinka jų klausytis. Dar man patinka daugybė dalykų kuriuos mėgstu. :)

Eh, pavasaris.
Oj, kur jau ne. Vasara labiau! Nemėgstu karščių. O ypač tokių, kokie apsigyvena 9-am aukšte vos atšilus orams ir atsiradus saulutei. Dar nemėgstu lietaus, po kurio oras lieka toks pat sunkus.

Ant stalo puikuojasi 5-ių moteryčių kariauna. O dalykų, primenančių V, kasdien vis daugėja. Po šiandienos prisidėjo ir Žalieji ežerai. Jau turim suoliuką, lieptelį, dabar dar ir tiltelį. Mažytis nekilnojamas turtas. Vėl bažnyčia ir kapinės. Mes mėgstam spėlioti kokio stiliaus architektūra. O jei yra vokiečių kapų, kaip susitarę ieškom Otto.

Keista. Man labai nelengva valdyti save, kai būnu su V. Niekad nemėgau per daug reikšti jausmų, bet dabar... Jie kažkaip sugeba išsireikšti visaip kaip, kad ir be žodžių. Kitaip...

Eh, daug gerų dalykų vykta. :)

Kitą savaitę man prasideda sesija.
Eh, juk negali viskas būti tobula. :D

2010 m. gegužės 16 d., sekmadienis

Aukštadvaris. Birštonas. Trakai. GaDi's. Tobulas savaitgalis nr.2.




Realiai dėl tokių savaitgalių ir turėtų būti gyvenami darbadieniai. Antras savaitgalis, kai vėl nesu ir nemiegu namie. Šį kartą V dėka. Savaitgalis dviese. Rawr. :)

Viskas prasidėjo nekaip. Bet policija ir DAUG lietaus pliūpsnių realiai nesugadino nieko. Priešingai. :) Lankyti bažnyčias, dvarus, griuvėsius ir senas kapines - mūsų romantika. :) Ir visai geriau stovėti po sena egle ant Kartuvių kalno lietui pliaupiant, nei, kaip sakė V, žvakių šviesoj. :) Damn. Aš pritariu visaip kaip. :)

Birštonas turi idealius žalius takus pensininkams. Dar daug metrinių laiptukų su prarajom, neužbaigtų tiltų ir keliukų į niekur. Bet oro balionai susižiūrėjo gražiai, o taip. :)

Na, ir žinoma naktiniai Trakai. Pilis tamsoje, atrodo visai kitaip. Turbūt naktiniai Trakai man labiau. :) Ypač su raudonais Skittles. :)

O paskui ima ir ateina 6-adieniai. :) GaDi'y realiai viskas buvo tobula: oras, muzika (o, taip, pas mane dabar skamba Sporto - "Aš užmušiu tave". :D ), V... Kad ir sunkiai šiandien važiavosi kelias namo - pripažinkim - pavargau. Pasiilgau ramybės, kai nieko nėra aplink. Arba tik R. Va, kaip dabar. Magic tea, vakarinis Vilnius, "...kad prospektuose žydėtų gėlės.".

Man visko užtenka. Norėčiau, kad ir kitiems taip. Nuoširdžiai. :)

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

Trečiadienis.




Blog'o įrašams tikrai reikia skirti laisvą minutę, probėgšmais nelabai parašyti. Reikia savotiško susikaupimo ir nusiteikimo. Tai tampa tam tikru ritualu. Dažniausiai - vakaro.

Šiandien buvo labai gera diena. (Nieko nebestebinantis posakis mano fronte.) Gal po vakar. :) Mmm. Keista iš šalies stebėti facebook'o paveiktą visuomenę. Paskui užsimerkti ir grįžti vėl į tą masę pačiai. (Čia, aišku, nesvarbu, apie ką aš konkrečiai. :D )

O kaip kartais gerai, kai ne studentai, o dėstytojai nelanko paskaitų... Tada gali traukti prie katedros, nusipirkti Macdonald'inių ledų ir sėdint ant suoliuko žiūrėt į dėdę Kudirką. Dar savotiškas šaltų auditorijų pliusas tas, kad ir dėstytojai, pavilioti saulutės, siūlo paskaitą vesti lauke, pievutėj. Galima tada net nekreipti dėmesio į kojomis bėgiojančius skruzdeliukus ir sningančias žiedlapiais ievas. Sociologija nušvinta naujom spalvom.

Kažkaip pas mane šiandien daug jėgų. Buvo net ūpas eiti pagaliau pavasario sezonui susitvarkyti balkoną. Net pavaikščiojau su puodeliu magic tea, kurdama planus, kur čia ką pastumdžius, nurišus, padėjus, sustačius... Gaila, tik kad ta makroekonomika, leidybos vadyba, o paskui dar ir sutemo... :/ Bet nieko. Tikėkimės jėgos ir ūpas nedings. :)

Visgi beveik žlugę savaitgalio planai pamažu ima taisytis. Gerėja gerėja... :)

***

Man praverstų vienas vadovas gyvenimiškų santykių klausimais. Kai jau patapsiu leidėja - žinau, kokią knygą išleisiu pirmą. Ir kokią antrą.

WEEK(never)END.




Siaube siaubeli, kaip aš dievinu Vilnių ir viską, kas dabar mane supa! Eh, turbūt žodžių "laiminga", "patenkinta" ir pan. prasmės per daug apibrėžtos.

Nerealesnio savaitgalio turbūt neparodytų joks filmas ir vargiai aprašytų kokia knyga. Kalnas romantikos (ir ne bet kokios banalios!), sentimentai, brangiausi žmonės...

Turbūt prireiks trumpo planelio, kad atsiminčiau, nes viską aprašyti...? Oh, nėra tiek jėgų. :) Gerąja prasme. :)

5-adienis. E, S, I. paskui neapsieita be Užupio, Barbakano ir barų šturmas(reiktų įsidėmėt Bix'us, o yrač Pogo'ą ;) ) su V ir rytas ant suoliuko Sereikiškėse. Ne tik bemiegė naktis. O tiek daug viskoviskovisko.:*

6-adienis/7-adienis. Ne kokia savijauta po bemiegės nakties, bet ar gali jaustis blogai, kai atvažiuoja taip išsiilgtas P? :) Pietūs J barake, grandiozinis apsipirkimas, B butas, alusalusalus ir UNO turnyras, paskui deadline'as ir salllldūs vafliai iš ryto. :) Tauro kalnas, nusistatymas prieš kebabus ir ledus vafliuose, pėsčiom po Vilnių ir atsisveikinimas... Pripažinsiu, kai išlydėjom P į stotį, rodės, kad reikia tolimon kelionėn išlydėti brolį. Pasiilgstu jo, nors Kaunas ne taip jau toli. :)

1-adienis. Bandymas pasiruošti anglų koliui, R tėvai, V su M ir jaukus linksmas vakaras nemie.

2-adienis. Oficialiai. Su V. Nauja pradžia. O juk aš nežinau, kas yra ne-laisvė. Keistas jausmas. Turbūt pavasaris. :) Love is all around. :)

Keista kažkaip.
O dar tiek nepasakytų dalykų.
Man patinka. :)

***

Kada nusileisiu į žemę?
O manęs ten pasiilgot?..

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Prieš.




Tokia trumpa savaitė, kai jos taip reikėjo ilgos. Baisūs orai nešantys palaipsninį peršalimą. Ir toks siaubingas ketvirtadienis, kokio seniai nebuvo.

...iš dalies susijęs su nuostabiu trečiadieniu. Bent tiek.

Pagaliau pažiūrėjau "Coco prieš Chanel". Nusivyliau, tad geriau nekomentuosiu.
O visas likęs vakaras, kad ir šaltas, buvo puikus. :) Ką ir bepridursi. Bateliai gal ir nelabai tinkami tokiems pasivaikščiojimams, o nuo gulėjimo ant suoliuko šiandien skaudėjo galvą (+ ir įprastas galvos skausmas), plius kojos subraižytos... Bet man tiesiog patinka kartais padejuoti, papūsti lūpas ir vaidinti princesę, nors tokia nesu. Bet juk negaliu tik žarstyti padėkas ir visokeriopai reikšti savo laimės. Aš lengvai nepasiduodu, oj ne. :)

Na, ir svečių savaitgalis laukia. :o
S, I ir E ryt, P - šeštadienį. Visi su nakvyne...
Pirmadienį verksiu ir melsiuos dėl antradienio kolio, nes laiko pasimokyt vargu ar tokiose dienotvarkėse atsiras.
Oj tikrai. :/

Bet iki tol dar pasidžiaukim šventėm ir brangiais žmonėm. :) (sun)

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Dangus ir pragaras. Filmo vakaras.





"Kiekviename iš mūsų [...] glūdi dangus ir pragaras." O. Wilde
***

Ryt nėra paskaitų, tad ir vėl pasiteisina teorija, kad 4 dienas atostogaujam ir 3 mokomės. Nors, kaip šiandien taikliai pastebėjo kursiokė R., realiai, 7 dienas per savaitę mes atostogaujam. :D

Tad tokį beveik visai laisvoką vakarą, kada V. užsikasęs skaitykloj, o R. su S. kažkur išėję, pagaliau baigiau žiūrėti "Dorianą Grėjų". Pirmo pusmečio visuotinės literatūros programoje O.Wild'as žinoma buvo, tad man knietėjo pažiūrėti ir filmą. Lai neįsižeidžia senesnių ekranizacijų gerbėjai, bet aš tikrai teikiu pirmenybę brunetui „Dorianui“ Ben Barnes ir Oliver Parker‘io sukurtai melsvai žalsvai šiurpokai aplinkai. Na, iš manęs ne kokia kinematografė, bet negaliu nepasijuokti iš to, kaip vis gi juokingai ant bėgių išsikėtojęs gulėjo Sibilės brolis. :D Taip pat aš asmeniškai būčiau sukeitusi Ben Chaplin'o ir Colin Firth'o vaidmenis, mat, pastarasis labiau priminė gerą ir lėtą Bezilį, nei, skaitant knygą mano pamiltą, Lordą Henrį. Dar reikėtų atleisti nukrypimus nuo knygos, kas, vis gi, labai būdinga ekranizacijoms. Bet verdiktas būtų toks - vakaras neprailgo ir nesusigadino.

Tikrai seniai bežiūrėjau filmą. Bet va, šiandien, pagaliau sau nulenkusi galvą prisipažinau, kad be dienotvarkės nė iš vietos. Todėl kai jau pasidariau darbų sąrašiuką, ne tik nuveikiau viską, ką buvau suplanavus, bet ir išleidau nenumatytą sumą nusiaubdama „Panoramos“ kosmetikos parduotuves, bei apturėjau seniai lauktą kino seansą. Cha. Net baiginėju „Interviu su vampyru“.

Dar daug čiaudėju, nerimauju dėl penktadienio, (nes nenoriu jokių pasirinkimų) ir bijau nusivilti ateinančiu savaitgaliu.

Eh.

Bet viskas juk tvarkoj, ar gi ne? :)

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Nekenčiu sekmadienių ir televizijos.




Nemėgstu blogų sekmadienių. O labiausiai dėl to, kad neįmanoma atsakyti į klausimą, kodėl vienas ar kitas sekmadienis būna negeras.

Visgi apsidairykim, kas geresnio/blogesnio šiandien nutiko.

Kelionėje į stotį su tėčiu apturėjau prasmingą pokalbį apie šiuolaikines technologijas. Jis pats sako, kad seniau laikas eidavo lėčiau. Ir mes kartu atradom nemažai idėjų - kodėl. (Manau, bent pusė jų - teisingos).

Traukinyje aš sėkmingai susprogdinau R laivų eskadrilę. Ji atsilygino tuo pačiu. Tada aš dar laimėjau žaidimą, kurio esmės, prasmės ir taisyklių nežinojom nei viena.

Hm. Ir dar... Aš darausi vis elergiškesnė televizijai. Ir net tokie projektai, kaip "Tu gali šokti" (visgi man šokiai labai, net labai aktualūs) sugeba taip papiktinti, kad norisi tuoj išlieti kam nors tą susierzinimą. Kas per projektai, kuriuose pirmoje vietoje iškeliamos frazės: "Balsuokit, skambinkit, siųskit sms...", vos ne "pragare kentėsit, jei jūsų mylimas šokėjas iškris"? O kaip klaiku ir, be abejo, gėda ant visos Lietuvos, kai teisėjai, manydami, kad mikrofonai išjungti vapa vienas kitam "sakyk bet ką, kas į galvą šauną, kalbėk ką nors apie tą šokėją (14 vardų jie net nesugeba iš lapo perskaityti ("Irina, atsiprašau, Alina, oj Irina, tai yra Alina...")..." O, mano iki šiol didžiai gerbiamas, N. Juška ir "kalbėjo ką nors". Hrrr. Ir dar... koks bukaprotis gali imti projekto vedėju žmogų, kuris neatsimena, ką teisėjai pasakė prieš 5 min., vapa bet ką ir dar nerišliai, o ir kalbos teksto nesugeba sau pasirašyti, nes akivaizdu, kad tie žvilgčiojimai į popieriaus lapą nelabai gelbsti...

Eh. Manau vėl išjungiu televizorių mėnesiui.

Ir visgi, kaip palengvėja išliejus pyktį ir neįskaudinus žmonių. (Na, bent jau tiesiogiai. :D )

Esu užsispyrusi bejausmė karvė.
O Jūs nebūkit tokie.

Gero Jums likusio sekmadienio. ;) ...ir negadinkit jo žiūrėdami televizorių. ;D

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

It's May.





Aš užsinorėjau spalvų. Ir tai savotiškai keista. Anyway, naujovės žavi. :)

Šiandien iš esmės pajutau du labai nemalonius jausmus. Sulipdžius trupinius, būtų galima pridėti ir trečią. Žinau, turėčiau dėl to graužtis.

Visų pirma, aš nepasiilgstu namų. Na, savo, tikrų. Jie tokie savotiškai pilni sentimentų, bet aš nežinau, ar man būtina juose skęsti, kai dabar, kaip niekad, noriu plaukti. Grįžusi namo galiu tik galvoti, galvoti, galvoti... Dar prisiminti. Pasidarau tokia visokeriopai tingi, apatiška aplinkai, su apskritu nuliu entuziazmo ir turiu labai pasistengti šypsotis.
Hrrr.
Jo, dar ir pikta. Gal ant pasaulio?

Antra - man vystosi nauja priklausomybė, kurią bandau stabdyti logika. Pamatysim, kas laimės.

Na, o trečias dalykas, sulipdytas iš dalelių, tai daugybė mano ydų, iš kurių dalis - įgimtų ir nepataisomų, dalis - įgytų ar savaime išsivysčiusių, kurias atkakliai bandau marinti, na, ir tos, kurios formuojasi dabar. Jos - ydos, bet nesu tikra, kad noriu jų atsikratyti.

Žodžiu, yra visai sudėtingų dalykų, net ir pas mane, kuriuos įvardinti nėra taip jau lengva. :)

Bet, nepaisant to, turiu tiek optimizmo, kad galiu paskolinti bet kam, tik paprašykit. :)


***

Ryt, tikiuosi, baigsis mano "kančia".

O dar labai sveikinus visas mamas, mamytes ir motinas su jų švente. :*