2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

Apie žmones, horoskopus ir 21 amžių klausant oldschool'o

(Fab Ciraolo iliustracija)


Šiandien ne iš šio ne iš to pagalvojau, kad žmonės man yra kaip horoskopai. Kai skaitau horoskopus, iš galybės dviprasmybių atsirenku tai, kas panašu į mane (jei horoskopas žada gerą) arba tai, kas man visai nebūdinga (jei horoskopas nieko doro nepranašauja). Pagal tai nusprendžiu, kada žvaigždėmis tikėti, kada - ne. Taip pat ir su žmonėm: kai pažįstu vis daugiau jų savybių arba imu ieškoti, kas tarp mūsų bendra, arba - kas mus skiria. Galų gale tai lemia ar žmogumi galiu pasitikėti (jis savas) ar mums lemta niekada nesutarti.

Dažniausiai žmonėmis natūraliai nepasitikiu. Vos susipažinusi esu linkusi elgtis gan draugiškai, dirbtinai draugiškai, kad galėčiau juos stebėti. Šimtą vieną kartą teko įsitikinti, kad pirmas įspūdis yra apgaulingas. O kaip kitaip, kai tiek daug žmonių šiandien yra tokie panašūs: tokiu pačiu stiliumi nukirptais plaukais, barzdom/makiažu uždengę veidus, vienodo stiliaus apdarais, pusiau įlindę į smartfonus, pusiau cituojantys socialinių tinklų/žiniasklaidos/standuperių/populiarių savišvietos knygų (nelygu intelekto koeficientas) frazes. Koks gali būti tas pirmas įspūdis? Trisdešimt pirmas, geriausiu atveju. Ir tai, mano mieli skaitytojai, yra 21 amžius.