2010 m. vasario 28 d., sekmadienis

Optimistiškai palydim vasarį




Aš pridedu ausį prie lango ir klausausi pavasario žingsnių. Žinau, kad jis pirmiausiai užsuks į Vilnių, todėl šiandien sugaišau 4 savo gyvenimo valandas važiuodama jo pasitikti. (Mano namai dar po sniegu.)
Bet aš jau nebe.

Dabar žinau, kad daug noriu.
Labai daug galiu.
... ir dar daugiau nuveiksiu. ;)

Vasaris tikrai nėra amžinas.


Su pavasariu Jus iš anksto. :)

2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

Savaitgaliai. Nesibaigianti pabaiga.




Aš kartais pasvarstau, kodėl elgiuosi taip nesąžiningai su JAIS. Ir jausmas toks, kad nebebijau. Jausmas toks, kad daug kas aptirpo. Smagiausia elgtis savanaudiškai. Keršyti nieko nepadariusiesiems už tai, kad kažką padarė kiti. Ar jie tai laiko tyla? Žaidimu? Nekreipia dėmesio? Nesivargina mąstyti? Turbūt ne visiems būdinga iš oro išvedinėti teoremas apie nieką. Turbūt ne kitiems būdinga būti manimi...

Savaitgslis yra tas trumpas daiktais, kurio niekuo neištempsi, neištęsi... O jei ir pasidaro tąsus, tai išteka pro pirštus, nepalikdamas nieko. Gal laiko duobes. Rodykles, laikrodžiuose pavargusias keliomis valandomis.

Man gera žinoti, kad lauki mano laiškų.

Man gera laukti tavųjų...

2010 m. vasario 23 d., antradienis

Visiems karštos arbatos!




Man tikrai labai nepatinka peršalti ir paskui čiauduliuotis, šniukščioti nosim ir pirkti citrinas už pinigus, kuriuos mieliau išleisčiau... kam nors kitam.

Bet man labai patinka, kad vėl matau saulę iš savo (visgi) devinto aukšto. Ir kad dabar, nors ji jau kadaise nusileido, girdžiu, kaip laša, tyžta, tęška... O taip, ryt teks šokinėti per balas, bet velniop. Žiemos sezonui baigiantis, galima senuosius batus ir visai pribaigti.

Man šiaip daug kas šiomis dienomis patinka/nepatinka. Tik geriausia tai, jog ir neigiami dalykai, kartais pasitarnauja sąžinės ramybei. :)

Atika dainuoja "Ilsėkis ramybėj", o aš tik pridedu kreipinį - "mano sąžine".

:)

2010 m. vasario 22 d., pirmadienis

Almost Pretty. Nesu miela.




Jei pažvelgčiau į save iš kampo, iš kurio pamažu žvelgti mane moko V, galėčiau pasidžiaugti, kad esu labai..., hm, kaip čia tinkamai išsireikšti...produktyvus žmogus? Jei neturiu rūpesčių - lengvai jų prisidarau. Jei neturiu dėl ko kvaršinti galvos - lengvai prisikuriu teorinių problemėlių.

Dar... pagal tai, kiek mėgstu padejuoti, atrodo, turėčiau seniai gerti antidepresantus. Laimei, šiuo atveju, labiau mėgstu perdėti. Ir labai pykstu ant žmonių, kurie savo dejavimais užgožia manuosius. Tiksliau pykau.

Taip. Kitiems žmonėms tikrai rūpi tik jie patys. Todėl pratinuosi klausytis kitų. Patikėkit, ne iš geros valios. Tam, kad kada prireikus, žinočiau apie juos viską, o jie man prikišti nieko negalėtų. Aš nebešoku į akis. Nebekalbu, kai manęs neklausia. O kai ir klausia, kartais nekalbu. Reikškis, mielasis. Aš patyliu.

O taip. Šiandien esu pikta. Nors klausau raminačių "The Perishers" ir tik vangiai vartalioju akytes. Šiaip esu įsiutusi. Viduje. Ten vyksta gražiausi sprogimai, vulkanų išsiveržimai ir kitos savidestrukcinės stichinės nelaimės. Mielai ką nors sudaužyčiau. Esu iš tų, kuriems reikia praktiškai išsikrauti. Gerai, kad bent į smurtą nelinkusi.

Dar. Ateina tas jausmas, nuo kurio visad bėgi. Nes pasakoms kartais pritrūksta fantazijos. O ir realybė ne tik nuvilianti. Ir jei nenirščiau, tikrai pasiskųsčiau, padejuočiau.

Bet.

Aš mėgstu gauti laiškus, kurių rašymo laiką, žinau, esu pavogusi. Priklauso jis tik man.

Ir nors nežinau, kaip reikiamai turėtų prasidėti knyga ir kaip baigtis visa istorija, ją mes jau rašom...

2010 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

I've always been a dreamer.




"Pastaruoju metu darosi keista gyventi su savim. Lyg su kitu žmogumi. Žmogumi, kuriam be kitą ko, reikia pagalbos. Visokeriopos. Dar labiau reikėtų apkabinimo. Tik tokio, kurio nebijotum. Kuris išgydytų nuo baimių. Nuo smaugiančių fobijų, it slidžių smauglių apsivijusių kaklą. Po žingsnį pirmyn. Bet negerėja. Venose tvinksi naktys ir muzika. Skamba. Ačiū dievui, netyla. Ir niekada nebūni kitaip. Kaip tik kai užsimerki..."

Beprotybė neklausyti savęs. Arba, kitaip tariant, galvoti vieną, o elgtis kitaip. Niekad nesijaučiau toks vaikas...


I've always been a dreamer
I've had my head among the clouds...


Niekaip neapsisprendžiu, kas laukia: pavasaris ar ruduo...

2010 m. vasario 15 d., pirmadienis

Aš.




"[...]Man buvo nelengva, bet aš radau save. Iškirpau iš senų, nespalvotų fotografijų, pripiešiau trūkstamas kūno dalis, aprašiau, kas gimiau, kaip užaugau, kuo tapau ir kodėl mirsiu. Iš atskirų akordų sudėjau muzikinį foną. Dažniausiai lėtą ir švelnų. Ne per sentimentalų. Pakankamai prancūzišką. Iki tol gyvenau tik pusiau, nežinodama, kokios tau pasakos reikia. Buvau miegančioji, Snieguolė, Pelenė, ledo karalienė, mažoji ragana, kerėtoja. Turiu juodą katę. O vazoje vysta žalsvos orchidėjos. "Imk pinigų, nusipirk kokias nori, nežinau, kokias gėles mėgsti..."

Aš pabudau. Pagaliau.

Hm. Mane seniai neramino ta ramybė. Ta tikra, kiek kraupi ramybė, kurios linkima per šventas mišias. Ramybė iš didžiosios R. Kai viskas tikrai gerai. Kai kaip niekad gali sau ir kitiems kartoti, kad esi tikrai laimingas, nes viskas gerai. Na, ne visai viskas. Bet tam, kas negerai net negali skirti daug dėmesio, nes paprasčiausiai tai visai nejaudina. Nesvarbu. Neaktualu. Iš to galima pasijuokti.

Ir dabar net nežinau, kam tikrai dėkoti. Šį savaitgalį tiek daug įvyko. Teoriškai ir praktiškai tai buvo ilgiausias ir trumpiausias, ramiausias ir audringiausias savaitgalis, kokiu turbūt ir turi prasidėti naujos eros/metai/sezonai. Tik pajutusi, kad vėl esu pasimetusi kažkur ne čia galiu rašyti. Viską, nieko. Galiu panirti į fotografiją, nes vėl jaučiu, kad NORIU, TURIU, GALIU. Kad man svarbu. Žinau, kas seks paskui. Ne kartą taip buvo. Greit kartosiu, kad vėl noriu pasilaidoti ramybėje, kurioje prabuvau nuo... oj. Daugiau nei metus. Tikrai.

Ir aš nebežinau, kas vėl tikra ir kas ne. Bet aš galiu gyventi ieškojimu.

...aš šypsausi skaitydama ilgus ilgus laiškus. Ypač kai juos gaunu kasdien.

2010 m. vasario 9 d., antradienis

Princas stiklainyje. Nereikalauja būti bučiuojamas.




Išgyvenau gimtadienį. Kuris teoriškai, A pastebėjimu, tęsiasi tik 45 min. (taip būna, kai gimsti 23.15), o praktiškai užtruko kelias dienas.

Šampanas kasdien. Laimei, vis kitoks. Plyštanti galva. Laimei, paskutinį vakarą...

Aš kartais nustembu, kaip žmonės pastebi, ko man reikia, ką mėgstu... Nesijaučiu per daug kalbanti apie save ir savo pomėgius. Turbūt kai kurie, metams bėgant virtę "ligomis" yra neužgožiami. Na, BFF nenustebino su vyšniniu tortu. Ji žino. DAUG. Užtad tortas su žvakutėm ir "Su gimimo diena" ant visos laiptinės buvo panašiau į staigmeną. :D O jau princas stiklainyje, kuris vis dar sėkmingai auga "užmarinuotas", aukščiau visko. :D

Na gerai, pasiduodu. Gimtadienio nemėgstu, bet jaustis reikalingai yra gerai. :)

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

2 x 20




Sutapimai kartais yra gerai. O rašyti 20-ąjį įrašą per savo 20-ąjį irgi kažkaip simboliška. (Būkit geri, jei kam ir kilo mintis, susilaikykit nuo sveikinimų. Ačiū.)

Eh. Turbūt ne pirmas žmogus esu, kuris nuoširdžiai nemėgsta savo gimtadienio. Galėčiau įvardinti ir konkrečią priežastį, bet bijau susilaukti kreivų žvilgsnių. Skambėtų kiek paranojiškai ir perdėtai, patikėkit.

Ir vis gi tenka kentėti. Ir R nepadeda, jau nuo 5-adienio pradėjusi giesmelę, kad pasenau. Bet aš naudojuosi tuo, kad ji ruošia man pietus, nes juk "jubiliate, reikia rūpintis" - ar kažkaip panašiai ji apibūdina mano būseną. Ir juokiasi, kad prieštarauju, jog dar per anksti. Ką gi. Jau nebe.

Vis gi pasidariau sau šiokią tokią šventę - bent iš smaližiavimo pusės. Jau "suvartojom" nemažai želės su visokių E prikimšta grietinėle. Niam niam.

Vakar net truputį šventėm jau. Nemažas pulkas "pasistumdėm" "Artistuose" - nes ten šokti neįmanoma. O V ir A tikrai pasistumdė... :/

After'is virto ramiu ir linksmu pokalbiu. (Še tau, ragana kaimyne, iš apačios. Cha!) Beje, jau dažnai atrodo, kad gyvenam tryse. :D Smagūs naktiniai pokalbiai, o paskui pusryčiams blyneliai su sūriu. S mintys, mes gaminam. Nors prisideda ir jis. :D
Kartais mąstau, kad neįsivaizduoju kitaip. Ir šiaip manau, kad dabar vėl pusę metų būsiu gan laiminga.

Jei šiais metais turėsiu progos užpūsti žvakutes, tai sugalvosiu ne norą, o pasižadėjimą. Taip bus geriau. :)

2010 m. vasario 2 d., antradienis

The dreamer wants to go to Paris




Šįryt baisiai nenorėjau keltis. Ar nenorėjau į Vilnių?

So, I'm back. Vėl sostinė su eismo kamščiais, viešojo transporto baubais ir ilgomis eilėmis prie "IKI" kasų. Bet pardavėjos čia malonios, o vaistininkės šypsosi, kad dar yra sergančių. O juk krizė!

Pasisvečiavo jau antrą semestrą pradėjusios B ir J. O gimtadienio planai griūva dar nesuplanuoti. (Koks gimtadienis gali būti laukiamas žiemą, pirmadienį? Impossible.)

Niekada nespręsiu apie filmą, jo nepažiūrėjus. "The Dreamers"...

Suvalgiau visą pamelą ir nusprendžiau, kad noriu į Paryžių.