Kartais
reikia, kad kažkas rėktų į ausį. Kad negirdėtum tų šnabždančių, ypač spigių
sąžinės priekaištų.
Reikia,
kad maustų raumenys, kad skaudėtų. Kad nepamirštum, kad esi gyvas. Čia ir
dabar, o ne rytoj ar „kai bus laiko“.
Reikia,
kad saulė degintų akis, kad prisimerkęs įžiūrėtum toliau stovinčius, apie
kuriuos, gal jau visai buvai pamiršęs.
Kaip
patogu yra pamiršti, ignoruoti. Kaip nesaugu – išgirsti, atsiliepti ar
prakalbinti. Paskambinti. Atsiliepti.
Tai
kodėl taip norisi to saugumo, jei tai negerai? Labai negerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą