2015 m. balandžio 16 d., ketvirtadienis

Apie žmones, horoskopus ir 21 amžių klausant oldschool'o

(Fab Ciraolo iliustracija)


Šiandien ne iš šio ne iš to pagalvojau, kad žmonės man yra kaip horoskopai. Kai skaitau horoskopus, iš galybės dviprasmybių atsirenku tai, kas panašu į mane (jei horoskopas žada gerą) arba tai, kas man visai nebūdinga (jei horoskopas nieko doro nepranašauja). Pagal tai nusprendžiu, kada žvaigždėmis tikėti, kada - ne. Taip pat ir su žmonėm: kai pažįstu vis daugiau jų savybių arba imu ieškoti, kas tarp mūsų bendra, arba - kas mus skiria. Galų gale tai lemia ar žmogumi galiu pasitikėti (jis savas) ar mums lemta niekada nesutarti.

Dažniausiai žmonėmis natūraliai nepasitikiu. Vos susipažinusi esu linkusi elgtis gan draugiškai, dirbtinai draugiškai, kad galėčiau juos stebėti. Šimtą vieną kartą teko įsitikinti, kad pirmas įspūdis yra apgaulingas. O kaip kitaip, kai tiek daug žmonių šiandien yra tokie panašūs: tokiu pačiu stiliumi nukirptais plaukais, barzdom/makiažu uždengę veidus, vienodo stiliaus apdarais, pusiau įlindę į smartfonus, pusiau cituojantys socialinių tinklų/žiniasklaidos/standuperių/populiarių savišvietos knygų (nelygu intelekto koeficientas) frazes. Koks gali būti tas pirmas įspūdis? Trisdešimt pirmas, geriausiu atveju. Ir tai, mano mieli skaitytojai, yra 21 amžius.


2015 m. kovo 25 d., trečiadienis

Ryt eisiu į filmą ir visa kita man dzin



Kai tai, kuo netikėjai, iš ko juokeisi ir šaipeisi tampa tavo tikslu, vieninteliu (?) gelbėjimosi ratu nieko negali padaryti, tik prisiminti močiutės nuolat kartotą patarlę. Kai nebegali susitvarkyti ir ieškai būdo save apgauti. Kai tiesiog būna kaip U2 dainoj "Sometimes You Can't Make It On Your Own". Bet bandai ir tiek. 
Ir visą pusmetį gyveni su filmais, dėl filmų, bet tik ne filmuose. Deja. O būna, kad filme randi save. Arba pameti. Pasimeti. Arba tu filme miršti. Kvaila ir neprasminga mirtimi. Ir tiek. 
Dar būna iš praeities iškylantys žmonės. Būna, kai iš praeities kažkam iškyli tu pats. Nesvarbu kaip ir kodėl. Tiesiog. Ir tiek.


2015 m. kovo 22 d., sekmadienis

Filmas, po kurio įsimyli akis. Tiesiog...



Jis sutinka ją. Paskui praranda. Jis netiki likimu, ženklais ar atsitiktinumais, bet jie vėl susitinka. Bet ne visos istorijos baigiasi laimingai. Kai kurios baigiasi praktiškai. Ir kartu tragiškai.

Bet filmas ne apie tai. Apie mokslą ir tikėjimą (ne religiją). Apie dvasinius dalykus, kurių neįkiši į diagramą ar skaičių lentelę. Dalykus, prieš kuriuos užsimerks teoretikai ir nuo kurių nusigręš praktikai. Liks tik regintieji akimis, akyse, akis. Liks tikintys. Nes kartais juk nieko kito nebelieka. O tada ir prasideda stebuklai...

Pažiūrėkit "I Origins", gal ir Jūsų pasaulius suvirpins.



I think you're crazy, maybe
I think you're crazy, maybe

I will see you in the next life
.





2015 m. kovo 17 d., antradienis

Jei skambinsi - neapsiliepsiu






Kartais reikia, kad kažkas rėktų į ausį. Kad negirdėtum tų šnabždančių, ypač spigių sąžinės priekaištų.
Reikia, kad maustų raumenys, kad skaudėtų. Kad nepamirštum, kad esi gyvas. Čia ir dabar, o ne rytoj ar „kai bus laiko“.
Reikia, kad saulė degintų akis, kad prisimerkęs įžiūrėtum toliau stovinčius, apie kuriuos, gal jau visai buvai pamiršęs.
Kaip patogu yra pamiršti, ignoruoti. Kaip nesaugu – išgirsti, atsiliepti ar prakalbinti. Paskambinti. Atsiliepti.

Tai kodėl taip norisi to saugumo, jei tai negerai? Labai negerai.


2015 m. kovo 16 d., pirmadienis

Apie baimes ir laiką






Anksčiau šokti tamsoje buvo paprasčiau. Tamsa negąsdino. Baisu buvo tai, kas gali slypėti durims į šviesos šaltinį prasivėrus. Dienos bijau ir dabar. Bet kada pradėjau bijoti nakties?

Paprasta bijoti ginklų, negerų žmonių, didelių piktų šunų. Nuo jų visada galima pasislėpti. Baisiausia yra bijoti laiko.
Nepamenu, kada pažiūrėjusi į laikrodį ištarčiau „dar tik...“. Visada sakau „oh, jau...“. Man vienai laikas asocijuojasi su „skubu“, „mažai“, „nespėsiu“, „nedaug liko“, „greitai“?

O pavasarį suksim laikrodžius ir iš manęs pavogs dar vieną valandą.

Norėjau pasivaikščioti po pirmu sniegu uždengtą mišką. Oh, jau pavasaris...

2015 m. kovo 3 d., antradienis

Žodžiai muzikai (ne)trukdo






Savaitgalis. Tokia visiškai saugi priebėga, kai darbus, reikalus, rūpesčius gali palikti pirmadieniui (todėl jis ir būna toks sunkus). Penktadienio popietė skirta kultūrai, o vakaras – paskandinti aluj. Arba ne, jei pastaruoju metu apgirsti nuo žmonių kalbų ir juoko, o nuo alaus tik viskas skaidrėja ir darosi nesmagiai tikra. O paskui paryčiais kramsnojamos hesburgerio bulvytės ir nejaukūs pamojavimai pažįstamiems galvojant, kodėl vieni miršta iš juoko, o kiti springsta ašaromis. 
Šeštadieniai būna skirti neišlipti iš lovos (nebent privalomam vizitui parduotuvėje). 
O sekmadieniai? Jie skirti užkariauti naujoms žemėms, sąjungoms, kovoms ir pralaimėjimams. Labiau pralaimėjimams. Ir nenorui eiti miegoti, kadneateitųpirmadienis. Bet jis ateina.
 O tada vėl bevertis žadintuvo skambesys, virti kiaušiniai ir laukiniai angelai. Darbaidarbaidarbai. PRAMOGOS. Bet tos geek‘ų – įsikniaubus į knygą ar tvarkant būtinų pamatyti filmų sąrašą. Kai nebesinori žodžių – klasikinė muzika.
O antradieniai? Geriau jau jų išvis nebūtų.

Man reikia optimizmo piliulių. 
Nes rožiniams akiniams dar ne laikas – dar nėra saulės. 


2015 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Mėnuliai, žmonės ir šokėjai

(Internetų lobynai)

 

Bloge pasirodau rečiau nei jaunas mėnulis (ar koks ten tas posakis?). Jei šis posakis referuoja į tikrą jauną mėnulį, tai aš pasirodau rečiau nei septyni jauni mėnuliai. Pasirodau, bet nebūtinai ką nors parašau. Šįkart sugrįžau maždaug po septyniolikos jaunų mėnulių. Ir nustebau. Maloniai. Kas gi išspaudė mano veide šypseną? Ogi seniai regėtų (sektų/skaitytų) blogerių įrašai. Kažkaip nudžiugino, kad kai kurie blogai, ne taip, kaip manasis, sėkmingai gyvuoja. Ta proga, kad jau nusprendžiau grįžti, pavogiau kelias nuotraukas iš internetų ir pasigaminau naują gražų logo. Dovana sau sugrįžimo proga. Ilgam sugrįžau? Su manim niekad negali žinoti.



Kas naujo? Gyvenu kitur. Gal truputį kitaip. Nors viduje tas pats: minčių košės, fobijų kovos, darbų realybės šou. Bet vaizdas už lango kitas – vietoj pilko plento, kuriuo važiuodami ūsais mojuoja troleibusai, dabar kas vakarą regiu Antakalnio švieselių manheteną. O ant sienų pas mane sovietinių kvadratų pušynai ir dėmės, kuriose reguliariai, psichologiniais sumetimais, pasitikrinu, ką matau (dabar ten žmogaus klubų kaulai arba žvėries kaukolė – neapsisprendžiu). Ir kileriai iš ausinių vis tebeklausia to paties – klausimo, į kurį nežinau atsakymo: žmogus aš ar šokėja? 


MėNulis aš.