2010 m. vasario 15 d., pirmadienis

Aš.




"[...]Man buvo nelengva, bet aš radau save. Iškirpau iš senų, nespalvotų fotografijų, pripiešiau trūkstamas kūno dalis, aprašiau, kas gimiau, kaip užaugau, kuo tapau ir kodėl mirsiu. Iš atskirų akordų sudėjau muzikinį foną. Dažniausiai lėtą ir švelnų. Ne per sentimentalų. Pakankamai prancūzišką. Iki tol gyvenau tik pusiau, nežinodama, kokios tau pasakos reikia. Buvau miegančioji, Snieguolė, Pelenė, ledo karalienė, mažoji ragana, kerėtoja. Turiu juodą katę. O vazoje vysta žalsvos orchidėjos. "Imk pinigų, nusipirk kokias nori, nežinau, kokias gėles mėgsti..."

Aš pabudau. Pagaliau.

Hm. Mane seniai neramino ta ramybė. Ta tikra, kiek kraupi ramybė, kurios linkima per šventas mišias. Ramybė iš didžiosios R. Kai viskas tikrai gerai. Kai kaip niekad gali sau ir kitiems kartoti, kad esi tikrai laimingas, nes viskas gerai. Na, ne visai viskas. Bet tam, kas negerai net negali skirti daug dėmesio, nes paprasčiausiai tai visai nejaudina. Nesvarbu. Neaktualu. Iš to galima pasijuokti.

Ir dabar net nežinau, kam tikrai dėkoti. Šį savaitgalį tiek daug įvyko. Teoriškai ir praktiškai tai buvo ilgiausias ir trumpiausias, ramiausias ir audringiausias savaitgalis, kokiu turbūt ir turi prasidėti naujos eros/metai/sezonai. Tik pajutusi, kad vėl esu pasimetusi kažkur ne čia galiu rašyti. Viską, nieko. Galiu panirti į fotografiją, nes vėl jaučiu, kad NORIU, TURIU, GALIU. Kad man svarbu. Žinau, kas seks paskui. Ne kartą taip buvo. Greit kartosiu, kad vėl noriu pasilaidoti ramybėje, kurioje prabuvau nuo... oj. Daugiau nei metus. Tikrai.

Ir aš nebežinau, kas vėl tikra ir kas ne. Bet aš galiu gyventi ieškojimu.

...aš šypsausi skaitydama ilgus ilgus laiškus. Ypač kai juos gaunu kasdien.

2 komentarai: